Santrauka:
O gandrai sugrįžta...
Taip sumažėjai, taip sumažėjai —
Stūgauja, lūžta, grumiasi vėjai —
Liko dar jūra, miškai žali
Ir vilkės balsas aukštoj pily —
Bet kur bebūčiau, tave randu —
Snaigės skeveldroj, Kalnų Šventų
Melsvam erškėty ties griūtimi,
Kur slysta žemė...o tu rami
Taip sumažėjus, taip sumažėjus,
Įsikabinus į ledo vėjus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2013-04-07 21:32:28
lyriškai)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-04-07 14:58:14
Sumažėjusi, vis tiek į širdį panaši.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-04-07 14:57:08
Palyginimui:
„Nors tu nedidelė, bet man – pati didžiausia!"
Taip Atgimimo bardas Arvidas Rapkevičius (1935-2012) dainavo 1990-aisiais...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-04-07 14:55:13
Gražiai pasakyta.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-04-07 12:03:27
mielas, gerai išreikšti pojūčiai
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-04-07 11:54:23
Bet kur bebūčiau, tave randu...Įsikabinus į ledo vėjus...Puikiai!
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-07 11:06:16
Lengva nostalgija sustiprina didingumo gilią pajautą.
Ypač — lūžtantys vėjai, melsvas erškėtis...
Puikiai.
:)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-04-07 10:40:11
tiksliai ir nedaugžodžiaujant... geras kūrinys. Patiko..