Antroji dalis

1. DEŠIMTASIS DVIDEŠIMTO AMŽIAUS DEŠIMTMETIS IR „FAJETAI”


Žemaitijos fantastikos mėgėjų klubas „Fajetai“ mano, P.J ankausko, Ž. Gasytės ir J. Jonikaitės iniciatyva susikūrė 1991 m. balandžio 2 d.  Šios organizacijos istoriją galima sąlyginai suskirstyti į tris periodus:
1. 1991 04 02-1994 05 20 — „AUKSO“ AMŽIUS IR JO PABAIGA
2. 1994 m. ruduo-1996 m. —VIDURAMŽIS
3. 1996-2005 07 15 m. — VĖLYVASIS KLUBO LAIKOTARPIS IR PABAIGA.

Remiantis aukščiau pateikta chronologija ir papasakosiu klubo istoriją, kurioje būta ir šilto, ir šalto, pakilimų ir nuosmukių.

1991 04 02 susikūrė Žemaitijos fantastų klubas „Fajetai”, kurio įkūrimo iniciatoriai buvau aš, P. Jankauskas ir Žaneta Gasytė, o paskui prisijungė Jūratė Jonikaitė. Pačioje balandžio pradžioje sukūriau balsavimo anketas — biuletenius, kuriuos tą pačią dieną išplatinau fantastikos mėgėjams, kurie norėtų tapti klubo nariais. Klubas buvo įkurtas Viešvėnuose. Tiesa, naujoji organizacija iš pradžių vadinosi TMC „FAJETAI", vėliau krikštytas tiesiog „Žemaitijos fantastų būreliu". Po kelių dienų buvo aišku, kad organizacija tikrai gyvuos. Keturi prieš tai minėti fantastikos mėgėjai (tame tarpe ir pats) nusprendėme, kad laikas atverti savo kortas – apie naują fantastų organizaciją informavome žymiausius to laikmečio fantastikos mėgėjus. Bet tik gegužės mėnesio pradžioje nusistovėjo visiems žinomas naujojo darinio pavadinimas: Žemaitijos fantastų klubas "Fajetai".  Pirmomis gyvavimo dienomis buvo sukurta klubo emblema (vėliau pakeista kita simbolika), pradėta ieškoti naujų narių ne vien Viešvėnuose. Rašiau pažintinius straipsnius apie fantastikos mėgėjų judėjimą Lietuvoje bei svetur į vietinę spaudą, o po to ir į kitus leidinius. Beje, dar 1990  m. Telšių laikraštyje pasirodė pirma žinutė – kvietimas burtis į fantastų klubą į kurią teatsiliepė vos vienas žmogus, skeptiškai vertinęs sumanymą kurti fantastikos mėgėjų klubą Telšių rajone. Po metų (1991 m.) į straipsnius atsiliepė žymiai daugiau fantastų. Gegužės penktą  dieną priimti įstatai dėl klubo iždo, sukurtas savotiško šalpos fondo  mechanizmas. Tą pačią dieną taip pat nuspręsta dėl būsimo naujo klubinio mėgėjiško leidinio „Vilties daigas" leidybos. Priimtos tam tikros jo leidybos taisyklės. Leidinį nuspręsta išleisti iki birželio 5 d.
Nuo 1991 pavasario pabaigoje atsirado reali galimybė klubui plėstis. Dar gegužės aštuntąją atsirado trys pretendentai į klubo narius. Pirmasis - Telšiuose gyvenantis Renaldas Žilinskas į klubą įstojo gegužės 26 d.

Iš pradžių klubo nariai nusprendė organizacijos veiklą orientuoti į mėgėjišką fantastinių leidinių leidybą. Prielaidos rinktis tokią veiklos kryptį nebuvo visiškai naujos ir iš piršto laužtos. Iki tol du klubo nariai turėjo tam tikrą tokių leidinių spausdinimo patirtį. Iki „Fajetų“, jau ankstesnėse šios dėstomos istorijos dalyse pasakojau apie pirmuosius Žemaitijoje išleistus savadarbius laikraštukus. Paskutinis toks buvo „Denebolos šviesa“.

Paskutinis ankstyvojo periodo “Denebolos šviesos” numeris pasirodė 1991 04 29d., tarsi simbolizuodamas senosios eros pabaigą ir naujosios pradžią. Naujam klubui reikėjo visiškai kitokio fenzino, neatspindinčio asmeniškumo, o “D.š.” tam reikalui tuo metu visai netiko. Po kelių dienų (1991 05 04 ir 05d.) surašytais dokumentais ir sudarius laikinuosius klubo įstatus, nuspręsta leisti klubinį leidinį, pavadintą “Vilties daigu”. Pastarasis fenzinas  (taip vadinami mėgėjiški laikraščiai ir žurnalai) pasirodė 1991 06 05d., tuomet, kaip ir suplanuota, spausdintas ir padaugintas mašinėle iki 15 egzempliorių. Pirmieji fenzino iniciatoriai buvome tik du: aš bei Petras Jankauskas, kuris klubui ir leidiniui iš tiesų nemažai  skyrė laiko ir pastangų iki pat 1993m.

Pirmasis "Vilties daigo" numeris - vos dviejų puslapių rašomojo lapo dydžio spaudinys, kuriame būta  net trys įvadiniai straipsniai ir tik vienas apsakymas. Leidinys dėl ribotų techninių galimybių nebuvo iliustruotas. Kitas numeris, kuris išleistas panašiu tiražu, pasirodė dar tą patį birželio mėnesį, iki tais metais vykusio “Lituanicono”. Jis taip pat nebuvo labai išvaizdus, piešinių ar kokių nors nuotraukų, žinoma, nebuvo. Liepos mėnesį išleistas rankraštinis trečias fenzino numeris, padaugintas tik penkiais vienetais. Jame patalpintas mini komiksas, speciali fantastams skirta anketa ir kita informacija. Visais su maketavimu ir leidyba susijusiais dalykais rūpinausi dažniausiai vienas, tačiau man pakako palaikymo ir vienokios ar kitokios pagalbos iš kitų jaunojo klubo narių. Teigiamai įvertino mūsų pradžią ir pirmieji "Vilties daigo" skaitytojai, o svarbiausia - pats Gediminas Beresnevičius – tuometinė Lietuvos fantastikos mėgėjų judėjimo siela ir Stanislovas Sliužinskas iš Alytaus. Jie abu mums visiems buvo rimti autoritetai.

Pirmuosius du fenzino numerius nusivežiau į fantastų konventą „Lituanicon“, vildamasis, kad jais kas nors susidomės. Leidinys nė iš tolo neprilygo prieš metus nustojusiai eiti „InfoSFerai“. Į ją ir nebuvo mėginta lygiuotis, nes "Vilties daigo" tikslai buvo visiškai kitokie, nors adresatas tas pats - fantastikos mėgėjai. Tačiau pastarasis leidinys, net ir varganai atrodantis, turėjo tapti savotišku klubo veiklą atspindinčiu metraščiu.

Po nesėkmės "Lituanicone", kuri skatino perkratyti klubo veiklos programą, nei aš, nei kiti „Fajetai“ nebuvo labai nusiminę, nes žemaičių fantastai  vis dėlto oficialiai buvo pripažinti minėto “Lituanicono” metu. “Fajetai” paminėti ir to meto spaudoje. Klubo pagrindą, nepavykus surasti daugiau fantastikos mėgėjų vietinėse apylinkėse, ilgainiui sudarė ne vien vietiniai fantastikos gerbėjai, bet ir įvairiuose Lietuvos miestuose išsibarstę „Fajetų“ leidinių skaitytojai, fantastikos entuziastai. Iki tų metų pabaigos  klubo nariais tapo ne vien Žemaitijos regiono fantastikos mėgėjai. Taip nutiko dėl to, kad spaudoje pasirodė mano parašyti straipsneliai žurnale  “Moksleivis”, laikraštyje “Detektyvas”,  o kitais metais ir laikraštyje moksleiviams ”Jupiteris” (vėliau perkrikštytame į „Saulėtekis“. Pasirodė publikacijos ir vietinėje spaudoje (Telšių laikraštyje “Kalvotoji Žemaitija” ir kitur.). 1991 10  05d.  “Kalvotoje Žemaitijoje išspausdintas pirmas mano apsakymas (“Ugninis šešėlis”).
Rudeniop (spalio mėnesį) po kelių mėnesių pertraukos “Vilties daigo” leidybą entuziastingai atnaujinau. Tai įvyko po to, kai mane išrinko klubo prezidentu (iki tol “Fajetai” gyvavo be jokio vadovo). Greta šio fenzino pasirodė anksčiau „nugesinta“ „Denebolos šviesa“. Tuomet parengiau ir išleidau 2 numerius.

Žemaitijos fantastų klubas iš pat pradžių ėmė gyvuoti netradicine forma. To gyvavimo pagrindas – kontaktų tarp narių – korespondentų palaikymas laiškais bei ryšys telefonu. Klubo veiklos pagrindas nepakito. Ir toliau užsiėmėme savotiškų laikraštukų leidyba. Pagrindinis klubo leidinys išliko tas pats “Vilties daigas”, nors jo leidyba nuolat trūkčiojo, svyravo ir nebuvo visiškai periodiška.  Kitais metais pasaulio šviesą išvydo jau 5  “Vilties daigo” numeriai prie kurio prisiglaudė anksčiau minėta “Denebolos šviesa” Abiejuose fenzinuose vyravo klubo narių fantastinė kūryba: straipsneliai, apsakymai, eilėraščiai, buvo laiškų skyrelis. Fenziną netrukus pasistengėme bent minimaliai iliustruoti. Todėl išspausdintos Sauliaus Budino (Kelmės raj.), Reginos Silickaitės (Silickajos),  mano bei kitų fantastų piešiniai, grafikos darbai, komiksai ir kartografinė fantastika. Prie šio leidinio 1992 m. vasario mėnesį prisiglaudusioje “Denebolos šviesoje” publikuoti komiksai, trumpi apsakymai ir piešiniai. “Vilties daigas” 1992 metais iš pradžių buvo leidžiamas rankraščiu, bet vėliau ( nuo tų metų gegužės) jį vėl imta spausdinti mašinėle ir dauginti kopijavimo aparatu „Era“. Jo apimtis ir apipavidalinimas irgi nuolat kito, tačiau  fenzinas palengva tobulėjo. Tai padaryti paskatino ir tuo metu aktyvūs klubo nariai entuziastai.

Svarbiausias 1992 metų įvykis - klubas paskelbė fantastinio apsakymo konkursą “Vilties daigas”. Sulaukėme tik kelių  kūrėjų kūrinių, tačiau sumanymas pavyko. Pirmaisiais konkurso nugalėtojais tapo Ramūnas Žymantas iš Naujosios Akmenės (pirma vieta) ir Mindaugas Korsakas iš Panevėžio (antroji vieta). Konkurso rezultatai buvo paskelbti tų pačių metų “Lituanicone” (jis vyko Kaune, birželio mėnesį), kuriame dalyvavo ir grupelė “Fajetų” (šeši fantastai), ir tų metų vasarą išleistame Žemaitijos fantastų klubo fenzine.

Keletą mėnesių (po fantastų suvažiavimo) klubo veikla trumpam sustingo. Tik lapkričio mėnesį vėl buvo atnaujinta laikraštukų leidyba. Prie leidinių parengimo ir platinimo prisidėjo naujas klubo aktyvas. Tai ir Meldžiukas (Vilnius), Regina Silickaitė (ji kurį laiką dar gyveno Zarasuose, o vėliau persikėlė į Vilnių, Audrius Mikalauskas (Klaipėda), Saulius Budinas (Šaukėnai, Kelmės raj.), Asta Dilytė (Kaunas) ir kiti. Petro Jankausko aktyvumas po mažu slopo. Reikšmingiausi jo darbai buvo kartografinės fantastikos, literatūrinės kūrybos bei fantastinių pavadinimų konkursų organizavimo srityje. Bet vietoj jo aktyvėjo Telšietis Renaldas Žilinskas, kuris į klubą įstojo dar 1991 m. pavasarį.
Na, o anksčiau paminėtas "Pavadinimo"  konkursas nuo pat 1989 m.  buvo organizuojamas kas savaitę. Iš pradžių konkursui fantastinius pavadinimus ir jų reikšmių paaiškinimus pateikdavo ir vertindavo vos pora žmonių: P. Jankauskas bei aš. Abu sudarydavome vadinamuosius “topus”. Šis konkursas mums buvo įdomus, tad siekėme, kad ir daugiau dalyvių jame dalyvautų. 1992 ir kitais metais buvo renkami visų metų geriausieji bei originaliausieji pavadinimai, buvo sugalvota konkursą paįvairinančių atrakcijų, kurie sumanymą darė patrauklesnį ir populiaresnį.  Trečiuoju „konkursantu“ tapo Žaneta Gasytė, “Pavadinimo” konkurse pradėjusi dalyvauti nuo 1991 metų vasaros, nors jos sukurtų pavadinimų konkurse būta ir  anksčiau. Na, o kokia tolimesnė šio avangardinio konkurso evoliucija, sužinosite šiek tiek vėliau, kai pasakosiu apie vėlesnių laikų įvykius.

Įvairaus lygmens mėgėjiškus laikraštukus parengdavo ir leisdavo ir kiti klubo nariai, išsibarstę po visą Lietuvą. Todėl netrukus klubo centrą pasiekė   „Žingsnis po žingsnio“, kurį išleido Tadas Talaikis iš Varėnos rajono, 1992 m.), „Klaustukas“ , kurio autorius Saulius Budinas, tuo metu gyvenęs Kelmės rajone. Jo laikraštukas ėjo 1990–1993 m.. Vilniuje gyvenę „Fajetai“ parengė ir išleido „Žaltvykslę“ . 1995 m. pasirodė vienas „Zona X“  numeris, kurį parengiau pats.

„Fajetų“ veikla buvo komplikuota dėl didelių atstumų, blogų tarpusavio ryšių (mobilių telefonų ir elektroninio pašto tuo metu gi nebuvo), o taip pat kai kurių narių aktyvumo stokos, nors ilgainiui organizacija vienijo netgi 25 narius (1993 m. pavasarį). Tačiau nepaisant nuolat kylančių problemų, klubas gana dažnai  ir reguliariai organizuodavo alternatyvų fantastinių pavadinimų konkursą „Pavadinimas“, kuris daugmaž stabiliai gyvavo 1989–2003 m. laikotarpiu.

Klubo nariai arba jo pasekėjai dar keletą kartų paskelbė literatūrinius konkursus „Vilties daigas“ (1992, 1996, 1997 ir 1998 metais – paskutinieji trys suorganizuoti vėliau susibūrusio „Senųjų fajetų“ klubo, kurio aktyvo branduolys buvo iš ŽFK "Fajetai"). 1993 m. sukurtas,  vėliau gerokai redaguotas ir ne kartą papildytas specialiosiomis taisyklėmis kosminis „Karių ir magų“ fantastinio vaidmenų žaidimo variantas „Stalkeris“. Klube netgi surengti keli šio stalo vaidmenų žaidimų turnyrai. R.Žilinskas sukūrė savo sumanytus fantastinius žaidimus, kurie buvo populiarūs tarp vietinių, Telšių rajone gyvenančių fantastų.

Ankstyvuoju laikotarpiu  “Fajetai” leido ne tik klubinius bet ir asmeninius fenzinus. Savo ruožtu Saulius Budinas, kuris susidomėjo fantastiniais pavadinimais bei kartografine fantastika, dar 1990 m. pradėjo leisti savąjį “Klaustuką”, kurio iki 1993 metų vidurio pasirodė 6 numeriai. Pirmieji numeriai buvo išleisti dar tuomet, kai leidėjas dar nepriklausė jokiam fantastų klubui. “Klaustukuose” autorius su vienu savo bendraminčiu dėstė trumpučius apsakymėlius, žinutes, viską iliustravo savos kūrybos piešiniais. Leidinį pagyvino humoristiniai intarpai. Saulius Budinas su vienu savo bendraamžiu nemažai prisidėjo prie ŽFK “Fajetų” plėtotės, dalyvavo “Pavadinimo” konkursuose, nemažai piešė ir savo grafikos kūrinius  ir apsakymus siuntė į “Vilties daigą”. Po 1994 m. klubo krizės, apie kurią bus pasakojama kitose šios istorijos dalyse, neturiu su šiuo fantastikos mėgėju jokių kontaktų.
Klubo narė Žaneta Gasytė 1991 m. pabaigoje taip pat pradėjo leisti savo pusiau fantastinius lapelius “Paskutinis žingsnis”, kurių išėjo 7 numeriai. Leidinėliuose vyravo vien autorės apsakymėliai, piešinukai, fantastinės žinutės, fantastinių pavadinimų sąrašai. 1992 m. Žaneta pradėjo leisti kitą savo leidinį, spausdintą mašinėle ir padaugintą iki 4 egzempliorių. Šio fenzino kokybė buvo geresnė. Leidinys, pavadintas “Paskutiniu šauksmu”, dalyvavo mėgėjiško leidinio konkurse, kurį dar 1992 m. pradžioje buvo paskelbęs Gediminas Beresnevičius. “Paskutinis šauksmas” ėjo nereguliariai , 1992 – 1993 metais pasirodydavo bent po keletą numerių. 1994 m. dėl objektyvių priežasčių Žaneta nustojo leisti fenzinus ir daugiau prie jų nebegrįžo.

“Paskutiniajame šauksme” buvo spausdinami autorės bei mano paties parašyti apsakymai, novelės, miniatiūros, straipsniai fantastikos ir klubo temomis. Fenziną iliustravo vien tik Žaneta. Tiesa, vėliau leidinėlis trumpam buvo atgimęs sienlaikraščio pavidalu Viešvėnų vidurinėje mokykloje.  Pirmas numeris to sienlaikraščio numeris parengtas ir išleistas 1994 m. pavasarį. Kiti – tų metų rudenį. Leidinio iniciatorius buvau aš. Prie leidybos šiek tiek prisidėjo ir pati Žaneta Gasytė. Sienlaikraščiuose buvo talpinami trumpi, dažniausiai iš kitų fenzinų perspausdinti apsakymai, miniatiūros, žinutės. Iliustruojama buvo vien mano piešiniais.

1996 m., norėdamas bent trumpam atgaivinti mirusį leidinį, artėjančio “Lituanicono”, “Baltcono” bei “Eurocono” proga išleidau fendomą parodijuojantį vienkartinį fenziną, pavadintą “Paskutiniuoju šauksmu”. Vieninteliame numeryje įdėjau du satyrinius komiksus, eilėraščių, trumpų žinučių, patarlių, mįslių bei kita. Leidinys didelio pasisekimo neturėjo, todėl jo leidybos nusprendžiau nebetęsti.
Tadas Talaikis iš Motuzų (Varėnos raj.) 1992m. leido “Žingsnis po žingsnio”.  Fenzine vyravo autorius vertimai, apsakymai, straipsniai mokslo, paslaptingų reiškinių, astrologijos temomis, įvairūs skelbimai. Leidinys buvo leidžiamas tik  tais metais. Iš viso pasirodė 7 numeriai rašyti ranka ir dauginti per kalkę (iki 5 egzempliorių). “Žingsnis po žingsnio” nebuvo iliustruotas leidinys. Prie fenzino buvo leistas specialus priedas, kuriame vyravo vien skelbimai. Tadas Talaikis buvo vienas aktyvesnių klubo narių, kuris rašė ir laiškus, ir savitus mokslinius straipsnelius (pvz. apie vištų "kalbą"), mėgino kurti mėgėjišką mokslinės pakraipos organizaciją – laboratoriją  (SSB) į kurią norit įstoti reikėjo apginti tam tikrą disertaciją. Kaip jam tai sekėsi padaryti – neaišku, nes nebepalaikau su juo jokių kontaktų.

Mano redaguota ir platinta „Denebolos šviesa“ ilgainiui tapo klubo leidiniu, nes niekas ilgam nesiryžo leisti reguliaraus "oficiozinio" laikraštuko, o „Vilties daigas“, trumpam atgimdavęs, greit nustojo ėjęs. Tuo tarpu „Denebolos šviesoje“ buvo spausdinami straipsniai apie Lietuvos fendomą, trumpi mėgėjiški lietuvių fantastiniai apsakymai, publikuoti keli fantastikos vertimai, fantastinių žaidimų aprašymai ir pan. Iš kitų lietuviškų fantastikos fenzinų „Denebolos šviesa“ išsiskyrė tuo, kad jame buvo nemažai spausdinama vadinamosios kartografinės fantastikos – savotiškos atskiros fantastinio meno rūšies, kuri apima kartografiją, literatūrą ir dailę. Ši tradicija propaguoti kartografinę fantastiką vėliau buvo pratęsta leidžiant mėgėjišką leidinį „Yra“ (1999-2002 m.).
1993 m. ŽFK “Fajetuose” buvo 23 nariai. (vėliau buvo dar daugiau). Ne visi nariai pasižymėjo aktyvumu, noru veikti klubo labui. Dėl to kilo rimtų problemų dėl tolimesnės klubo ateities.

PAAIŠKINIMAI:

Fenzinas (fanzin) - mėgėjiškas laikraštis arba žurnalas.
Fendomas - fantastikos mėgėjų visuma, fantastikos gerbėjų "karalystė"
Konventas - suvažiavimas, susitikimas. Šiuo atveju kalbama tik apie fantastų suvažiavimus.
Kartografinė fantastika - netradicinė fantastikos rūšis, kurią sudaro trys komponentai: fantastiniai žemėlapiai arba jų atlasas, literatūrinis kūrinys arba jų rinkiniai bei žemėlapių ir vaizduojamo pasaulio paaiškinimai tekstu ir iliustracijomis.

Dalis bus tęsiama.