Einu per gyvenimo slenkstį miglotą,
gryno oro gurkšniu springdama.
Atminty savo dievišką maldą niūniuodama,
savo skaudulį keikdama.

Štai esu prie didybės altoriaus suklupusi
ir savęs visiškai negirdėdama.
Aš apčiuopiu savyje meilės burbulą,
tarsi sapną balsu kliedėdama.

Kas esi, mano sielos keliautojau?
Kur skubi savęs nepažindamas?
Leisk suprasti tave bent akimirką.
Bent akimirką priešu gimdamas.