Vėjas pernykščiuose lapuos šlavena,
žingsniais kiloja juos atsainiai,
buvo naktis it vaiduoklis sutemus,
juodu švinu gulė sunkūs skliautai.

Buvo, praėjo it sapnas nelabas,
rytas užpūs vėl auksines žvaigždes,
vario šviesos groja rytmečio žaros,
vario šviesoj panaktinių dainas.

Vėjas ir dainos lengvai vaikštinėja,
stengias prie spindulio šilto priglust,
tik ta likimo bemiegė verpėja
niekaip neduoda per naktį užsnūst.

Eisiu basa į saulėtekio šalį
vėl parsinešti sapno sparnų,
šis rytmetys ir diena — visagaliai,
sapną ir miegą dalina abu.

Nešiu į mėnesio šalį aš miegą,
baltą kaip žiedą sodo obels,
žvaigždžių sidabrui Hosana giedant
naktis nuo Paukščių Tako išbals.