Išsibarstė žodžiai, tyliai išbėgiojo,
Nežinau kur eiti, kur savuosius rasti.
Rodosi, kiekvieno taip ilgai ieškojau,
Kai norėjau pinti sakinį gražesnį.

Sakinį Tėvynei, savo gimtam kraštui,
Vakarui ir rytui, dangui ir laukam,
Šalto brolio sausio sidabriniam raštui,
Rudeninio šėlsmo klevui raudonam.

Sužydės greit sodai, pamiškės, pakriaušės,
Žaliaskarės ievos drobules išties,
Kur nors vieną žodį, kaip stebuklą gauti,
Kad galėtų širdį spinduliu paliest!

Kad galėtų širdį viltimi uždegti –
Neužges nuo vėjų Lietuvoj daina,
Kur dainavo švelniai net tamsiausią naktį
Motina prie lopšio sūnų supdama.

Kur surasti žodį – degančią žariją,
Kad priverstų žmones šaukt vienu balsu –
Žemę, tautą kėlėm, savo kalbą gynėm
Ir neleisim teršt jos svetimu raštu!

Žodžiai, mūsų žodžiai, kodėl taip nutilot,
Nepasiekiat rūmų šių laikų „vadų“,
Kur garbė lietuvio skatiku paliko,
Jį nuolankiai keičia lenkišku grašiu.

Išsibarstė žodžiai, tyliai išbėgiojo,
Kas padės surasti, juos iškelt deglu?
Jeigu kas ir gali, gal karta jaunoji,
Pasipuošus drąsiai Laisvės vainiku.