Pasakysiu jums paslaptį: aš jau esu ne tokia jauna. Nors nėra ko skųstis: pasidažau, pasidarau makiažą, visokį ten visažą, manikiūrą, na, ir  šiaip sau dėl visa ko (ką gali žinoti,  kas nutiks) — pedikiūrą. Tai ar galit patikėti — vyrai man daugiau kaip trisdešimt neduoda. Moterys dar mažiau. Žinau aš jas, pavyduoles. Mano vyras išvis mane „pacanke“ vadina. Sako, dėl mano protinio išsivystymo. Kad ir kaip ten būtų, vis tiek malonu.

    Šiaip tai jis chamas. Kai eilinį kartą manęs nepabučiavęs nusisuka į sieną, aš  užpykstu ir klausiu: „Tai šitaip tu mane  myli?..“
    O jis:
  —   Tai kaip tave mylėti? Nori itališkai?
  —   Žinoma, — atsakau.
  —  Na, tai „čiau, banbina mio”, — ir dar rankomis mojuoja, — čia — čia — čia…

    Ir apskritai jis pastaruoju metu kažkoks išsikvėpęs, įtartinas. Tiesiog fiziškai jaučiu, kuri moteris, jūs man pasakykit, nejaus?  Užeina jam tokie momentai  — visos moterys pagražėja, visos prekės atpinga.

    Ir dar aiškina iš kažkur grįžęs, lyg aš visiška blondinė nuo prigimties būčiau: „Pelei ir tai į tą pačią skylę landžioti pabosta”. Gyvenimas, jo manymu, per trumpas — reikia prisidurti.

    Aš tau pailginsiu gyvenimą!.. Sulaukiau momento. Grįžtu namo, manasis kaip katinas po morčiaus murkdamas knarkia. Knarkia jis nuo to laiko, kai jam vienas pavydus vyras nosį perkreipė? Neilgai laukus, patyliukais surišau kojas, rankas už nugaros, nutraukiau nuo lovos.
    Pabudo,  dairosi nustebęs.
 —  Kur aš? Kas čia per pokštai? — klausia.
 — Čia ne pokštai, — aš jam aiškinu, pasiėmusi kirvį. — Gali
džiaugtis  — tau amen. Tu mane pažįsti, atsiskaitysim už viską.
 — Pažįstu,  pažįstu,  aukseli  tu  mano  sidabrinis, — vapa išsigandęs.
 —  Gerai jau, — sakau, — dabar tu mane pažinsi.
    Užtraukiu jam ant akių sportinę žieminę kepurę, kaip priklauso nusikaltėliui per egzekuciją, ir kad tvosiu iš visų jėgų per galvą  su šlepete. Nepatikėsit, nuėmiau kepurę, nebekvėpuoja. Gerai dar, kad greitoji laiku atvažiavo. Pasakojo — skylė širdyje kaip degtukų dėžutė buvo, vos sulopė…

      Čia tik tarp mūsų — sėdi jis dabar namuose kaip katinas į miltus  pridirbęs  ir antrąja  invalidumo grupe džiaugiasi.
    O man kas: niekas daugiau trisdešimt neduoda — tokia jauna atrodau…
  —  Čiau, mielasis, — sakau išeidama.

      Nepagalvokit nieko blogo — ir pedikiūrą pasidarau. Ir išeinu. Jūs, be abejo, matėte šitaip vaikščiojančias moteris. Štai šitaip:  čia — čia — čia!