Kai vėl staiga nulyja nekantrumo lietūs,
Baltais veidais mus rūpesčiai suranda –
Ištyška gatvėse purslai jų nepalietę,
Ir nuolat būna drėgnos tavo rankos.
Kažkaip labai toli nutolsti nuo visatos –
Po kojomis nutyla laiko maldos.
Žinau – sunku, kai mintys Lego pilį stato,
Bet dar sunkiau, kai po detalę ardo...
Ir visgi sugrįžti kartu trumpam pabūti,
Tačiau tik minutėlei – dangūs niaukias.
Nejaugi negaliu savim uždengti liūtį?
Deja... Tu niekad nenešiojai kaukės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-04-13 02:09:03
Kaip visada atsiranda bent vienas snarglius, kuris visiems pasako „tiesą“.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-04-04 15:12:31
Patiko, labai
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-04-04 14:47:06
Ardyti tikrai sunkiau... statai tai su viltim ir tikėjimu
Puiki pabaiga
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-04-04 11:22:24
Pabaiga stipri...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-04-04 07:50:26
Geras, labai.
Anonimas
Sukurta: 2013-04-04 07:19:30
oi- labai... tiesiog gėris:)