.
     – Ar debesys turi skonį? – sušnibždėjo Maja prisigretinusi prie brolio.
     – Skonį? Dėl skonio nežinau, bet geriau jų nevalgyk, – visažiniškai paaiškino Gvidas. – O kvapą tai turi.
     – Kodėl nevalgyti? – sukluso sesytė.
     – Kaip tu nesupranti – juk tie debesys išgaruoja iš prūdų ir balų, o ten ir sliekų, ir varlių gali būti, ir buožgalvių visokiausių. Jei prarysi, po to pilve šokinės.
     – O kvapas?
     – Kvapas tai geras! Kvapas labai geras, pamatysi, – tikino Gvidas. – Kvepia vanile. Cukrumi. Braškėmis.
     Maja net užsimerkė iš palaimos ir jau išvydo tiesiai prie jos atplasnojantį baltą pūkinį gumulėlį, prakvipusį karamelėmis ir ledais. Ach! Atsignybusi gabaliuką priglaudė prie nosytės ir giliai įkvėpė. Ach, kaip skanu!.. Plačiai išsižiojo ir jau-jau būtų krimstelėjusi, bet prisiminė brolio perspėjimą ir susilaikė, tik iškišusi liežuvį labai atsargiai, vos juntamai palaižė. Staiga krūptelėjo – ant liežuvio kažkas sukrutėjo. Turbūt buožgalvis. Arba sliekas. Ach, brolis Gvidas toks gudrus, jis žino viską, tik ji vis neklauso. Pasilenkusi puolė spjaudyti ir piršteliais makaluoti po burną.
     – Kas tau, Majute, ar supykino? – prišoko mama. – Sakiau, va, sakiau, kad kalnuose nieko gero! – priekaištavo atsigrįžusi į tėtį. – Man jau seniai nuo tų tavo atostogų bloga, o dabar matai, net vaikai pradėjo vemti.
     Mama vis nesiliovė. Ir kuo daugiau ji plūdosi, tuo labiau Maja pyko ant savęs, kad šitaip kvailai pasielgė. Juk geriau būtų tą varlę nurijusi, o vėliau kažkaip išpupsėjusi. Ir net jei koks mažytis buožgalviukas apsigyventų jos pilve, nieko baisaus nenutiktų. Daug liūdniau būtų, jei mama perkalbėtų tėtį nebekilti į kalną.
     Atvertusi galvą ji apsidairė. Ne, pavojaus nebebuvo – jų gondola iškilmingai judėjo į viršų, net norėdamas nebebūtum pajėgęs iš jos pasprukti. Na, nebent priplauktų didelis debesis, ant kurio užšokęs galėtum skristi tolyn. Tačiau mama, kuri mirtinai bijo aukščio, tikrai nesugalvos šitaip pasielgti.
     Be to, jokių debesų aplink nesimatė, tik žydras kaip tėčio akys dangus. Nieko, kažkaip viskas išsispręs, pamanė, svarbiausiai dabar užkilti į patį viršų.
     Gondolai sustojus mažoji keliauninkė negalėjo patikėti, kad jau pasiekta viršūnė. Juk Gvidas pasakojo, kad ant kalno labai pavojinga, kad reikės laikytis tvirtai įsikibus ir saugotis, jog nenuriedėtum žemyn. O čia štai gausybė akmenų, visai nestatu ir jokio kalno smaigalio, jokios viršūnės.
     – Ar čia jau viskas? – pralemeno prisigretinusi prie tėčio.
     – Kas viskas? – nusijuokė šis. Maja matė, kad tėtis nieko nesupranta. – Dar tik pakilome, vaikuti. Kelionė tik prasideda! – šūkaliojo jis patenkintas.
     Taip, tėtis tikrai myli kalnus. Bet jis myli ir mamą, o mama labai suirzusi. Ach, kad tik nepersigalvotų, sudrebėjo mergaitė, kad tik nesumanytų sėstis į tą nelemtą gondolą ir leistis žemyn. Galgi tas raudonas keltuvas suges, gal nebereikės juo važiuoti atgal, maldavo ji patyliukais.
     Ne, gondolos nesugedo – ir kaipgi gali sugesti – juk jiems dar reikės grįžti, negali gi likti padangėse, ypač, jei po debesis raitosi sliekai ir šokinėja varlės. Bet ar tai tikrai tiesa? Maja labai norėjo tuo įsitikinti, tačiau debesų niekur nesimatė.
     – Gal čia debesys negyvena? Gal ne visuose kalnuose yra debesų? Gal reikėjo kitur važiuoti? – prikibo prie tėčio.
     – Eik tu, mano kvailute! – nusijuokė tėtis. – Kalnai visur gražūs.
     Ir vėl jis nieko nesupranta, jis tik myli tuos savo kalnus, nusiminė dukrytė.
     – Taip, bet debesų? Debesų tai čia nėra?
     – Kam tau tų debesų? – pasišaipė brolis. – Vis tiek ant jų negalima jodinėti.
     Maja supyko. Pakeliui Gvidas įtikinėjo, kad abu kartu galės paskraidyti ant debesies, net nupasakojo, kaip užlipti ir kaip nulipti, o dabar štai meluoja, kad tai neįmanoma. Jis ne tik melagis, bet ir bailys, nusprendė sesė.

     Visą dieną pravaikštinėję po padanges vakarop jie pagaliau sutiko kelis debesėlius. Tik Maja nedrįso tuo džiaugtis, nes mamos balsas jau buvo užkimęs nuo nepasitenkinimo, o dabar ji dar ėmė purkštauti, kad apniukus neberas kelio namo. Ant debesų lipti nesinorėjo, nes šie neatrodė tokie tvirti kaip tie, apie kuriuos buvo pasakojęs Gvidas. Kvapo irgi neužuodė ir nematė anei sliekų, anei varlyčių.
     – Nieko čia nėra, – paburbėjo ji broliui.
     – Tu tik nematai! – atšovė Gvidas. – Tu nemoki žiūrėti.
     Taip, brolis tikrai viską žino, tik ji nemato, kaip visada. Taip juk būna ir tada, kai naktimis vaikšto burtininkai, Velykų zuikiai, Kalėdų seniai – Gvidas juos visus mato, o ji ne. Gvidas viską žino.
     Nusižiūrėjusi, kai niekas nematys, ji atsiplėšė debesies kraštelį. Gvidas pasakojo, kad net didžiulį debesį galima sukišti į bagažinę ir parsivežti namo. Ne, jai užteks ir nedidelio gabalėlio.

     Tą vakarą ji grįžo kietai užspaudusi kišenę ir tik įėjusi į savo kambarėlį išleido parsineštą paslaptį. Gvidas nieko nepastebėjo, ir tai visai suprantama – juk debesėlis tuojau pat nusklendė į pačią palubę. Visa laimė, nes taip aukštai pakibusio jo negalėjo pamatyti mama. Su tėčiu paprasčiau, juk jis myli kalnus, o tai reiškia, kad jis myli ir debesis.
     Prieš eidama miegoti mergaitė timptelėjo debesėlį ir pasivadino jį į lovą. Susirietusi apkabino savo minkštą draugą ir tuojau pat saldžiai užmigo. Juk buvo pavargusi po visą dieną trukusios kelionės po padanges. Miegojo ji taip kietai, kad net nepajuto po antklode įsisiautėjančios audros, žaibavimo ir griaustinio. O dėjosi ten tikrai neregėti dalykai. Išsprūdęs iš savo mažosios šeimininkės glėbio debesėlis panoro pasiskraidyti po namelį, tačiau niekaip nepajėgė ištrūkti iš patalų, todėl puolė pasiutiškai niršti: pirmiausia pamėlo, tada pajuodo, kol galiausiai žaibų pritvinkęs jo pilvas nebeatlaikė ir praplyšo. O tada jau...

     – Mama, mama, žiūrėk! – ją pažadino Gvido klyksmas. – Maja ir vėl prisisiojo visą lovą!
     Mergaitė apčiupinėjo šlapią paklodę, o tada puolė kuistis, ieškodama savo draugo. Bet... debesėlio nebuvo! Ji dar kartą apgrabaliojo kiekvieną klostę ir vis tiek nieko nerado.
     – Neraudok, dukryte, – ramino mama. – Užaugsi ir nebešlapinsi lovytės.
     Tačiau Maja jau nebeliūdėjo, tik apglėbusi paklodę glostė šlapią dėmę ir slapčia šypsojosi – ji jau buvo tikra, kad debesėlis naktį išlijo ir pavirto šlapia balute, dabar tereikia išdžiovinti ir draugas sugrįš. Juk Gvidas pasakojo, kad liūdni debesys išsiverkia, o pašvietus saulei balutės pralinksmėja ir palengva vėl pakyla į dangų. Taip bus ir jos debesėliui, belieka kantriai laukti.
     – Atnešk paklodę, – šūktelėjo mama iš vonios. – Išskalbsim ir iki vakaro išdžius.
     Mergaitė sustingo iš baimės. Greitai, tiesiog žaibiškai reikėjo mamą kažkaip pergudrauti, juk negalima kišti savo gerojo draugo į skalbimo mašiną.
     Sugniaužusi patalą glėbyje ji išslinko pro kambario duris ir šmurkštelėjo į tėvų miegamąjį. Čia buvo tuščia ir tylu, tėtis jau tarškino lėkštes virtuvėje, mama brazdinosi vonioje. Maja nužvelgė didžiulę lovą ir gudriai šyptelėjo.
     Po minutėlės ji jau stovėjo vonios tarpdury kietai paspaudusi po pažastimi paklodę.
     – Šaunuolė, – pagyrė ją mama ir ištiesė ranką.
     – Ne, aš pati! – atšovė dukrytė ir rūpestingai sugrūdo gniutulą į skalbimo mašiną.
     – Kokia tu šiandien darbšti, – pasidžiaugė mama ir nužingsniavo į miegamąjį. – Vaje, ar tu ir mūsų lovą paklojai? – aiktelėjo.
     Atsekusi iš paskos Maja tyliai linktelėjo, o viduje meldė, kad tik mama neliestų savo antklodės ir neatrastų jos mažos paslapties. Tačiau mamai lova neberūpėjo, ji tik patenkinta sukinėjosi priešais veidrodį ir linksmai niūniavo – dabar ji buvo laiminga, nes tėtis pažadėjo šiandien šeimos į kalnų viršūnes nebetempti.

     Ištisą dieną jie pravaikštinėjo gėlėtomis prieškalnių pievomis, palei gilias upokšnių vagas, po mažyčius ūkininkų kaimelius, bet Maja negalėjo nurimti, jai terūpėjo kuo greičiau pargrįžti į namelį ir patikrinti plačiąją tėvų lovą. Ji pasijuto labai nelaiminga, kai mama nusitempė šeimyną į restoraną ir su pasitenkinimu užsakinėjo vieną patiekalą po kito. Vakaras prailgo lyg amžinybė, Majai rodėsi, kad ši kančia niekada nebesibaigs. Dar didesnė neviltis apėmė, kai grįžus namo ir nespėjus nė apsisukti, tėtis sunkiai žlegtelėjo į patalus.
     Dabar jau galas, padūsavo mintyse mergaitė. Turbūt tėtis užspaudė iš paklodės išgaravusį debesėlį ir dabar jis vėl apsiverks, palikdamas tik šlapią balutę, o tada mama išskalbs paklodę ir draugo nebeliks. Visą vakarą ji sliūkinėjo aplink didžiąją lovą, pakėlusi kamputį žvilgčiojo po antklode ir net įkišusi rankutę bandė užčiuopti, tačiau savo paslapties taip ir nerado.
     Kitą rytą atsikėlusi pati pirmoji šmurkštelėjo į tėvų lovą ir paskubom ėmė grabalioti patalų klostes. Užčiuopė pagalves, tėčio rankas, mamos kojas, bet debesėlio nebuvo, nei liūdno, nei linksmo. Nerimdama ji toliau knaisiojosi po antklode, kol rankytė atsitrenkė į pūpsantį kauburį.
     – Au! – sudejavo mama. – Galėtum būti atsargesnė, – dar papriekaištavo ir išnirusi iš patalų nutrepsėjo į vonią.
     Maja nužvelgė keistą mamos figūrą ir jai pasirodė, kad po naktiniais marškiniais mama kažką slepia.
     – Ką ji ten išnešė? – pripuolė mergaitė prie tėčio.
     Ji buvo tikra, kad tėtis viską supras, ir jei mama iš tiesų bando pavogti jos debesį, tėtis tikrai padės. Tėtis juk myli debesis. Ir tėtis labai myli Mają.
     Tačiau tėtis myli ir mamą.
     – Kažką išsinešė? – nesusipratėliškai pakraipė galvą jis. – Išsigalvoji niekus.
     Tėtis bando mane apgauti, nusivylė mergaitė.
     – Aš gi mačiau! – išrėžė. – Mačiau, kad mama ten kažką slepia.
     Tėtis ištiesė savo šiltą ranką ir stipriai suspaudė dukrytę glėbyje.
     – Taip, mano vaikuti, mama turi mažytę paslaptį, – išdavė. – Žinau, kad tau labai smalsu, bet dar pakentėk iki rudens.
     Majos pyktis atlėgo. Ne, ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl mama taip ilgai turės nešioti pilve tą paslaptį, tačiau viena buvo aišku – jos debesėlis per naktį įlindo į mamos pilvą ir dabar teks laukti, kol vieną rudens dieną pagaliau išlįs.