Pabirę lašai išsisklaido ore,
Ir rūkas klaidinantis gaubia Tave.
Kur eiti, kur žengti, jau nebežinai,
Pranyko planuoti kelionės keliai.

Blaškytis ir klaidžiot neleisi Tu sau,
Sukniubti ir laukti atrodo geriau,
Bet lauksi, kol rūkas išnyks dar ilgai,
Neišsisklaidys juo apgaubę kerai.

Į Akmenį virsi lėtai ir vangiai,
Pamirši, kodėl atsidūrei čionai.
Liūdniausia tik tai, kad ko trokai karštai,
Galėjai greit gaut, žengęs žingsnį drąsiai.