Man, užmerkus akis, veidrodėliai nusineša dieną.
Byra spalvos pašvaistės. Jas sugeria pragaro ugnys.
Per pūslėtas rankas slenka voras ir skirsto po vieną
Mano norą ir sudeda juos ant palangės. Pabūgę

Vien žvilgsnio tamsos, užsiuva žaizdas nakties pribuvėjai.
Skyla didelis kalnas, apžiodamas saulės kraštelį,
Ant galvos byra smėlis. Mano kūną susupa vėjais,
Neša tõlin mane. Meta žemėn, į juodumą kelia...

Mena mėlyną dangų paklaikusios akys iš siaubo.
Purškia lietūs kraujais. Kelią užtveria dygūs rožančiai.
Aš bandau išmaldaut – reikalingos nors trumpos paliaubos.
Balsas tolimas šaukia: – Pasislėpk, iškęsk sutemas kantriai.

Kapsi prakaitas karštas, šaltas kūnas sunkiai alsuoja.
Girdis – šliaužia link mano ausies išvarvėjusi žiurkė.
Baltas apdaras plaikstosi vėjy ir numina kojas...
Verias akys. Ramu. Pilnaty tiktai katinas murkia.