Platininis gyvenimas



  Jeigu kas pasiūlytų tą platininį  gyvenimą, apie kurį visada svajojai, griebtum jį išsišiepęs abejomis rankomis ir nesuabejotum, kad jis ir yra laimė. Tame nėra nieko stebėtino- ištisos reklamininkų kartos liejo kruviną prakaitą, kol išugdė visus norėti neįmanomo ir sunkiai suvokiamo laimės jausmo, kurį simbolizuoja tai konjako butelis balto smėlio ir vandenyno fone, tai cigaretė, deganti po tobulai žvaigždėtu dangumi. Nors čia dar smulkus lošimas... Blogiau, kai žmonės savo utopiniu laimės simboliu pasirenka automobilius ar namus. Nors ką čia moralizuot, kai gyvenu 250 kvadratinių metrų plote ir perku nežiūrėdamas į kainas. O jau reklamą ir televiziją su visokiais suktais pasąmonę veikiančiais pasiūlymais išjuokt išvis nėra šansų, kai didžiąją dienos dalį praleidžiu akis įsmeigęs į plačiaekranį LCD televizorių su nuostabia raiška. Kainavo jis daug(daug kitiem, nes man jau joks „daug“ nebeegzistuoja) ir mane tai džiugina, nes netgi mano loftų komplekse rastum asilų, kurie už dvi algas mano šauniojo televizoriaus nenupirktų. Per mažai uždirbat, mielieji. Rašykit geresnius scenarijus popietinėm muilo operom, o tai gyvenat prestižiniam rajone ir mintat majonezu su duona. Aš netirštinu spalvų: dviem aukštais virš manęs gyvena toks, nesiverčia liežuvis sakyt, menininkas, nes rašo scenarijus muilo operoms. Gal kūrybinis direktorius proto dulkinimo klausimais? Na, nesvarbu,nes mano pramogų centro(televizorius - per menkas žodis) jis neįpirks. Keista, kad mane taip džiugina jo nelaimė, bet faktas, kad džiugina. Mano gražuolis LCD buvo mano pirmas pirkinys- jis mano pergalės prieš žmones, kurie tik ir laukė, kol nugrimsiu į dugną, simbolis...
  Liūdnai papurčiau galvą, juk turėjau tokį gerą planą išgert žalios arbatos, pamąstyti ir netgi išbandyti meditaciją, kaip ir patarė bosas O jeigu jis jau pataria, reiktų vykdyti, nes kiekvienas jo patarimas buvo ir bus užmaskuotas įsakymas. Deja, žalios arbatos vartojimas liko vieninteliu įvykdytu plano punktu. Mąstymas pasuko ne į tuos bėgius, nesumąsčiau jokios pozityvios mantros, o atsikratyti minčių išvis beviltiška - kiekviena savoji ego dalelė verčia galvoti apie save. O kai per ilgai užsimąstai apie save, bandai iš visko išvesti moralą, kuris vis tiek jau niekam nepadės.  Na ir velniop viską! Įjungiau pramogų centrą - populiaraus serialo kartojimas būtent tai, ko reikia, jei kaži kas sieloje kliba. Rūkymas irgi padeda - vienas geriausių būdų žudyti laiką neprarandant sąmonės...
  Išmanusis telefonas suskambo pačiu laiku, nes darėsi skausmingai aišku, kad laikas grįžti į darbą. Dėl įvaizdžio palaikymo leidau telefonui kurį laiką dainuoti žinomą „Pink Floyd“ dainelę apie pinigus:
- Na, tai kas dega?
- Niekas nedega, bet Tėvynė visada pavojuje!
- Markai, sugalvok ką nors naujo, jau atsibodo. Juk visam pasaulyje dirbam.
- Pasistengsiu, bet tu irgi dėl manęs pasistenk ir užlėk į kontorą!
- Į naują ar seną?
- Tai vis dėl to gavai emailą! O dėl Velykų vakarėlio žinios duot nereikia?
- Norėjau pranešt asmeniškai - į jokius firmos susibūrimus kojos nebekelsiu. O rimta situacija ar šiaip be manęs nuobodu?
- Gal kad kontora nauja, visas Intuicijos skyrius nušoko nuo proto - visai nieko nebenujaučia. O Analizės skyrius mojuoja man palei nosį popiergaliais ir gąsdina, kad įvyks kažkas baisaus, tik neaišku kas,kada ir kaip.
- Tuoj atlėksiu. Iki greito.

  Užtrukau apie penkiolika minučių, kol suderinau Armani švarką su juodais džinsais ir naujais juodai žalsvais retro akinukais.Išsirinkti stilingus sportbačius gerokai ilgiau, bet batai atrodė puikiai. Ant kaklo užsirišau gana žymaus dizainerio šaliką. Man jis visai nepatiko, bet tų šalikų pagaminta visai mažai, o mano kaimynas būtent tokio ir norėjo. Nesusilaikiau ir nušvilpiau šį Kašmyro smauglį jam iš panosės internetiniame aukcione. Bet jis to nežinojo ir tai gadino visą reikalą. O jei kada ir sutiksiu tą nelemtą kretiną laiptinėje, nė velnio jis nesupras. Taip internetas pavogė iš mūsų visų gabalėlį laimės ir intymumo...
  Nuotaika visai sugedo. Sustabdytas taksi judėjo kankinamai lėtai, o kontora suerzino nauju išgalvotu pavadinimu „Valymo tornadas“. Joks sveiko proto žmogus nepatikėtų, kad čia parduodamos valymo priemonės ar valomi kilimai. Stiklo ir plieno gigantas tamsintais langais tiesiog nesukelia tokio įspūdžio. Liūdnai papurtęs galvą praėjau pro apsaugą ir liftu pakilau į paskutinį aukštą. Markas galėjo įsikurt  rūsyje ir visi vistiek suprastų,kad mes apačioj, o jis viršūnėj. Vos įėjus į kabinetą mane beveik apakino jo auksinė beskonybė ir minkšti gauruoti kilimai su raudonu ornamentu, kuris priminė lyg aguonas, lyg kraują formuojantį žiedlapius. Visi Marko kabinetai atrodo klaikiai, bet tas klaikumas nenustoja manęs stebinti... Didysis bosas pagaliau teikėsi pakelti akis nuo popierių ir tingiai prisidegęs cigaretę sumurmėjo:
- Sėskis, Emili, krėslų gi pilna. Beje, perfiltravęs abiejų skyrių kliedesius, gavau taikinio vardą - Tamara. Patirtis diktuoja, kad smagu nebus.
- O kada gi išvis šiame darbe kas nors smagu? Na, žinoma, išskyrus algą.
- Tu dar materialioj fazėj, Emili, bet, patikėk, visa ta prabanga greit išlenda per gerklę. Mes - vienintelė šio pasaulio gynybinė linija, o ne samdomų žudikų armija.
- Lavonas jau nebemato skirtumo tarp šventojo paladino ir žudiko.
- Svarbu, kad tu pats matytum,jog kiekvienas kritęs nuo mūsų rankos - potenciali grėsmė visai žmonijai ir planetai.
- Aš ir nesiginčiju. Man rasti Tamarą ar toliau lendam į filosofijos ir sąžinės raminimo tinklus?

  Markas kažkaip beviltiškai linktelėjo. Jo nuotaikos išvis per greitai keisdavosi. Po kelių valandų turbūt siūlys užsukt į klubą truktelti sniego... Sunkiai išvaikiau erzinančias mintis ir atvėriau trečiąją akį: su tokia dvasine akele žvelgiant iš dangoraižio lango viskas pavirsta pasteline spalvų jūra. Fantastiška, deja, aš šitoj grožio vaivorykščių vandenyne visada ieškau purvinai tamsių tonų, rėkiančių apie artėjančią mirtį ir chaosą. Tamara - ne, tik pasižymėjo šlykščia purvo juodžemio aura,o visos kitos auros kilometro spinduliu apie ją bluko. Smagu tikrai nebus... Užmerkiau akį ir atsitvėriau nuo bet kokios neigiamos padaro įtakos:
- Pušyno gatvė, 15,bus aukų. Siųsk Jovitą su jos stebuklingais pistoletais. Speciali komanda tegu atitveria daugiabutį nuo likusio pasaulio. Dezinformacijos skyrius jau gali pradėt rašyt straipsnį apie teroristų išpuolį.
- Emili, puikiai išmanai šio darbo specifinius procesus. Kam aš čia dar reikalingas? Gal nori užimt mano vietą?
- Dar ko! Lyg kas norėtų vadovaut šitam beprotnamiui!
- Na, baik, taip blogai irgi nėra. Dvigubas uždarbis turėtų pakeist tavo nuomonę!
- Tu teisus: viskas čia daug blogiau negu man atrodo, bet mano pozityvus mąstymas atmeta karčią realybę. Čia vienas iš tų retų atvejų, kai pinigai manęs negundo.
- Na tai važiuok į tuos pušynus. Jei Jovita nesusitvarkys, pribaigsi Tamarą.

  Į skerdynių vietą nusprendžiau važiuoti troleibusu. Vos įsėdęs pradėjau gailėtis, kad palikau Poršą garaže. Bet prakeiktai šlykštus purvinas pavasarinis sniegas gadina visą mašinos grožį: ir vėl į plovyklą, o kai kažkokie paaugliai mano svajonių automobilį buvo nuvarę... Dirbo visi skyriai, bendrom jėgom radom per pusvalandį. O tie paaugliai jau kelinti metai neišeina iš beprotnamio - nereikia svetimų transporto priemonių čiupinėt ir triakiai demonai nesivaidens. Šią išmintį išpausdinau ant lipduko ir priklijavau ant vairo. Bet troleibusas nepaisant visko erzino - visi keleiviai į mane žiūrėjo su kažkokia panieka. Jų amžinas argumentas: „Paprasta liaudis neturi už ką atsipagirioti, o buržujus kašmyrinius šalikus perka“. Mano argumentas dar paprastesnis: „Kas nežiopso, tas užkala viskam“. Norėjosi surikti tai į jų pagiežingus snukius ir dar paminėti manojo lofto kvadratūrą... Bet ką čia: man džiaugsmas menkas, o ir jie nieko nepasimokys. Išlipęs giliai įkvėpiau gryno oro - ta pagiežinga lietuviška smarvė yra bjaurus dalykas. Linktelėjau pažįstamam veidui iš Apsaugos skyriaus: jis turi snobiškai nuobodų skonį - visi jo rūbai ir batai iš garsiosios „Lacoste“ firmos. Rengtis viena marke - daiktinis įrodymas, kad neturi fantazijos. Aš jam prilipdžiau Krokodilo pravardę ir ji prilipo taip, kad sunkiai rastum žmogų atsimenantį jo vardą. Krokodilas stropiai raportavo:

- Svečias iš kitos pusės pasitaikė infekcinio tipo - visi daugiabučio gyventojai užsikrėtė ir pavirto sparnuotais padarais su iltimis ir papildomomis galūnėmis. Jovita turėtų prasišaudyt, jei neužkais vamzdžiai kaip anąkart.
- Nuostabu, su tiek gyventojų aukų teks sprogdint visą daugiabutį ir sukurt teroristinę grupę, kuri prisiimtų atsakomybę. Maniau, galėsim apsiribot įtartinu dėde su kalašnikovu ir benzino kanistru.
- Tuos gaisrus per dažnai naudojam, neseniai radau puslapį su visa sąmokslo teorija.
- Tegu vaikai rašo- nors turi ką veikti: veikla naudingesnė nei saulėgrąžas gliaudyt ir alų laiptinėj pilt. Duok cigaretę, visas reklaminis darbas su oficialia įvykių versiją bus duotas man, tiesiog jaučiu...

  Krokodilas rūkė kontrabandines cigaretes iš Baltarusijos. Kai kurie iš mūsų nesugeba atsikratyti senų įpročių. Geriau jau „Lacoste“ pradeda gamint cigaretes,nes kontrabandinė markė dantenas graužia... Su trenksmu ant žemės išdribo lango rėmas, o paskui Jovita apsigaubusiu energetiniu rutuliu: rankose ji dar sugebėjo išlaikyti jauną merginą ir šunį. Jovita rutulio dėka pora kartų atšoko nuo žemės ir nudribo ant pievelės su savo našta. Ši diena vis blogėjo - liudininkai tegali reikšti papildomą darbą. Gaila, kad neturim garsiojo žibintuvėlio, kuriuo pablikčiojęs į akis galėčiau pasakyti:“ Jūs nieko nematėt ir viskas tebuvo dujų sprogimas“. Išeitys tėra dvi: Kinijoje gyvenantis firmos atstovas, kuris iš  atminties ištrins dvidešimt metų... Nužvelgiau liudininkę atidžiau: jai geriausiu atveju 28-eri ir grąžinti ją į vaikystę neverta. Antra, leidžiam kubą ketamino ir ji atsibus mūsų išlaikomoje klinikoje, kur rimti dėdės aiškins, kad neverta piktnaudžiauti haliucinogenais.  Mergina atrodė peršviečiama: po ketamino kubo ji keliaus tiesiai į dangų - ne tas sudėjimas. Burbėdamas pradėjau rašyti žinutę Markui, kad jis per tiek metų neišmąstė nieko gudresnio. Viena ausim girdėjau šūvius ir riksmus, bet galvos nepakėliau - išmaniųjų telefonų klaviatūra reikalauja susikaupimo, ypač jei tavo pirštai stamboki. Mano nykštys judėjo link SIŲSTI, kai mano telefonas subyrėjo į šipulius. Kodėl taip atsitinka, kai garantija jau pasibaigusi? Pilkšva baidyklė šikšnosparnio ausim bjauriai šypsojosi. Ji puikiai žinojo, kad daiktas man buvo brangus... Pakartojau jos molekulių pagreitinimo triuką: pirma, ji neteko visų šešių rankų, po to - galvos. Aplink mane nuskambėjo pritariantis juokas ir plojimai. Jovita kaltokai šypsojosi - jos darbas gi ne šunis ir liudininkes gelbėt, o tokias šlykštynes šaudyt. Šuva ramiai sėdėjo ant pievelės, liudininkė taip pat ramiai gulėjo be sąmonės:

- Jovita, kur man dėti tą liudininkę? Šunį gali atiduot kam iš firmos,bet su ja - vienos bėdos.
- Tai negi man reikėjo ją palikti?
- Iš esmės taip - dabar vienos išlaidos. Velniai nematė, vežk ją pas mane. Markas suras kokį naują variantą...

$$$

  Jovita numetė vis dar neatsigaivaliojusią liudininkę ant mano sofos. O man su liūdesiu teko pripažinti,kad mano darbas užknisa. Tiesiog juodai užknisa - visas mėšlinas darbas tenka man. Sumauta oficiali PR kompanija, šuns ir liudininkės apgyvendinimo ir tylėjimo klausimai. Šuo, žinoma, tylėjo, bet mergina tikrai netylės. Užteko penkių minučių, kad Analizės skyrius pagal duotą nuotrauką išsiaiškintų - liesoji merga studijuoja filosofiją. Va šitos padermės jau neužčiaupsi... Ji skleis tiesą ir užsiūta burna. Jovita, na ir užtaisei man:
- Jovita, tu man skolinga, per tave darbo iki kaklo. Vienas pasimatymas ir trys gėrimai prie židinio - po to veiksim pagal aplinkybes.
- Emili, vyrukai iš visų skyrių paviršutiniški šmikiai.Bet tu pats klaikiausias iš jų - šmikių karalius. Taip tave vadina visa moteriška darbovietės dalis.
- O kuo aš blogesnis už Krokodilą ar Marką?
- Krokodilas rašo poeziją, gana prastą, bet vis tiek. Markas ieško Dievo ar bent kažkokio paaiškinimo keistenybėms kurias matome kiekvieną dieną. O tu tik pliurpi apie savo televizorių, „Imac“ kompiuterį, mašiną ir garderobą. Atrodytų, visos tavo mintys tik ir suktųsi apie materialius objektus...
- Tu matei Marko kabinetą? Didesnio materialisto už jį nerasi.
- Vienas sykį jau apsišniojęs jis man prasitarė, kad tas klaikus kabinetas jam primena apie piniguose slypinčius pavojus. Be to, jis aukoja našlaičiams nemažas sumas.
- Tikras nusidėjėlis visada bandys nusipirkti bilietą į rojų.
- O tikras egoistas ir šmikis visada rėks, kad visi veidmainiai, tik jis nebijo savo prigimties ir silpnybių!

  Jovita rekordiniu greičiu dingo iš mano tobulai gražios gyvenamosios vietos. Na ką gi, dar viena gražuolė praslydo man pro pirštus. Įsipylęs konjako pasileidau džiazo ir pradėjau kurti pasaką apie teroristinį išpuolį ir naują teroro grupuotę LKR - Lietuvos Karinės Rupūžės... Priskiedžiau, kad pavadinimo reikšmė dar neaiški, bet organizacijos kilmė - anarchistinių studentų ir pankų roko grupių samplaikos pasekmė. Žmonės nori skaityt tokias nesąmones, todėl tokios teorijos visada sueina lyg duona prie sriubos. Jau norėjau įsipilti dar konjako šventindamas geras mintis, bet liudininkė žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis, o ir virtuvinį peilį buvo spėjusi pasigriebti. Negaliu mušti moterų, jeigu jos nėra apsėstos pamėklių iš kitų dimensijų. Ką gi, telieka vienas būdas:
- Tu buvai išrinkta nugalėti blogį! Tave į  šį gėrio jėgų loftą atvedė likimas!
- Kokios dar gėrio jėgos? Išprotėjus kekšė, panaši į Larą Kroft, šaudė į mano kaimynus!
- Tavo kaimynai buvo apsėsti blogio manifestacijos. Negi nematei sparnų ir ilčių, mieloji?
- Tu gal apsirūkęs? Narkomanai žmones vidury šviesios dienos šaudo!

  To man jau buvo gana: kad paprasti žmonės apsėstųjų neatpažįsta - pasitaiko, bet pavadinti mane narkomanu, kai jau dvi savaites mečiau kokainą ir žolę,yra virš įžūlumo. Kreivai šyptelėjęs ištraukiau savo mylimą nupjautavamzdį „Heckler & Koch Fabarm FP6“  iš po stalo, kur jis taip negarbingai rinko dulkes. Mergina sustingo ir išmetė iš rankų peilį - ji man kažkuo priminė animacinį katiną, įsirėžusi į sieną:

- Pradėkim iš pradžių: aš esu Emilis, leitenantas kovoje prieš blogį iš kitų. dimensijų. Tavo vardas man nebeateina į galvą, nors žinau, kad studijuoji filosofiją.
- Rasa Vaitkutė, trečio kurso studentė. O iš kur jūs žinot, ką studijuoju?
- Analitinis skyrius pateikė duomenis pagal tavo nuotrauką. Bet grįžtant prie svarbesnių dalykų, Rasa,tu turi tris pasirinkimus. Pirma, dar šiandien gaudom lėktuvą į Kiniją. Mūsų žmogus ištrina iš tavo smegeninės dvidešimt metų gyvenimo. Nei daugiau, nei mažiau ištrint jis nesugeba. Antra, pripumpuojam tave ketamino, patirsi įdomių haliucinacijų ir ryte greičiausia tikėsi, kad viskas buvo įdomus sapnas. Trečia, jungiesi prie mūsų: pinigai, loftas, mašina ir, proto ribose, ko širdis geidžia.

  Rasa sudribo ant sofos ir susimąstė - skepticizmo fazė beveik baigta. Dvivamzdis ginklas, nukreiptas į skeptiko pusę, turi tokį poveikį. Už ant Rasos kaktos susiformavusių raukšlelių ir žaviai patemptų lūpyčių gyvybinga oportunistinė dvasia skaičiavo naudą. Filosofinė dalis, aišku, mąstė niekam nenaudingus marazmus... Ji šyptelėjo ir paklausė seniausio iš visų klausimų:
- O galių aš gausiu? Galėsiu šaudyt kaip Lara?
- Dar neaišku, kokių galių gausi, bet gausi tai tikrai. Matai, galias gaunam atsitiktinai. Markas turi maišelį su specialiom tabletėm. Visos skirtingų spalvų, bet ir dvi vienodų spalvų tabletės gali turėti skirtingą poveikį. Trumpai tariant ruletė su garantuotu laimėjimu.
- O kas tabletėse? Nano robotai?
- Visko gali būti... Man teko girdėti, kad drakono kraujas.

  Rasa jau drąsiai nužingsniavo prie manęs ir nušvilpė mano butelį konjako. Numetęs ginklą tarp popierių ir kiniško maisto pakuočių, radau vielinį telefoną užneštą dulkėmis. Markas šiek tiek pyko - taip žmonės į kontorą nerenkami ir panašiai, bet sutiko užvežti tablečių. Po pusvalandžio Rasa užmerktomis akimis traukė tabletę iš maišelio. Kvailutė visai pasimetė tarp spalvų ir formų. Vis dėl to ji taps mano asistente. Daug žmonių jos vietoje žliumbtų kampe ar diskutuotų kelias valandas... Gal su jos žiniomis sunaikinsime mano blogą vardą tarp kontoros moterų? Markas buvo teisus mano gyvenime reikia dar kažko, išskyrus prabangą. Ji - mano naujas projektas. Mokinė, kuri išgyvens ilgiau už loftą ir viską, ką turiu... Rasa nurijo tabletę. Po poros sekundžių atpažinau galios užuomazgas: pasivertimai, energetinis vampyrizmas ir pirokinezė. Aš pradėjau su prastesniu komplektu... Markas jau lygino kokaino takelius kreditine kortele - visi po gramą už platininį gyvenimą!