Aš taip ir nesugebėjau užmigti. Galvoje sukosi vis tas pats klausimas, į kurį galėjo atsakyti tik vienas žmogus prieš du dešimtmečius kankinęsis dėl to paties klausimo. Jis netgi užrašė savo apmąstymus skęsdamas tarp dūmų ir apšviestas dangiškos ekrano šviesos... Bet tai buvo prieš dvidešimt metų. Jo tuometinis atsakymas įkvėpė daugelį, bet niekam nedingtelėjo, kad po tiek metų netgi stipriausias žmogus galėjo pakeisti savo nuomonę. Pirmosiose jo kūriniuose jutau euforiją žmogaus, kuris eina teisingu keli ir tuo didžiuojasi. Bet jo paskutinis romanas „Atsukti laikrodžiai“ dvelkė nostalgija laikui prieš šlovę, autografų dalijimus ir smagius skandalus. Daugelis pliurpė, kad Didysis Žodžio Kalvis susirgo populiaria turtuolių liga ilgėtis laiko, kai pinigų nebuvo ir viskas buvo geriau. Man tokie paaiškinimai atrodo banalūs: meistrai neserga tuščiagalvių žvaigždučių ligomis.Bet abejonė buvo pasėta. O laikas bėgo ir lemtinga diena kada teks nuspręsti, darbas firmoje „Veidrodžių labirintai“ ar sunkesnė rašytojo duona, artėjo. Netikiu, kad ilgai gali mėtytis tarp kasdieninio darbo ir mūzos gaudymo. Galų gale, visi  kažko verti rašytojai metė normalius darbus ir išėjo į sunkią kovą su tuščiu lapu. Tik gal ta kova meistrui darėsi per sunki? Ne veltui ant jo knygų vis dar pseudonimas Ieškantis. Jis niekad neįtikėjo savo dievišku teisumu. O juk tas, kuris ieško, su laiku gali rasti ir kitus atsakymus. Taip aš interpretavau gana daug iš smulkmenų ir galbūt tai tik kliedesiai, kuriuos kelia mano baimė sužaisti va bank su pasauliu ir pačiu savim. Firma, užsakymai, fotoaparatas ir biuras savyje neturi nieko smerktino. Bet jeigu turim pasirinkimą... Šaltas vėjas stingdė iki kaulų smegenų, o aš vis dar stovėjau lyg ožys prieš naujus vartus ir nedrįsau pasukti durų rankenos. Už durų laukė jis su atsakymais, kurie galėjo man visai nepatikti. Aš galėjau sugrįžti į automobilį prisidegti cigaretę, grįžti namo ir toliau bandyti kariauti dviems frontais: dieną firmoj, naktį prie klaviatūros... Velniop, sumurmėjęs improvizuotą maldelę nežinia kam, atvėriau duris. Prie baro niūriai žvelgdamas į beveik tuščią viskio stiklą sėdėjo jau gerokai senstelėjęs meistras. Jo plaukuose atsirado žilų sruogų, o jo akyse atsispindėjo kažkas nuvargusio ir niūraus, bet be abejonės tai vis dar buvo meistras, kurio žodis galėjo naikinti ar gydyti paklydusias sielas. Giliai įkvėpęs netvirtais žingsniais žengiau link baro ir užsisakiau energetinio gėrimo. Nemiga temdė akis ir man reikėjo lengvo krestelėjimo. Ieškantis prisidegė cigaretę, spjaudamas ant visų įstatymų prieš rūkymą- jis visiškai teisus: kiekvienas renkasi savo nuodą ir mirtį pats. Straipsniais tokių dalykų varžyti nevalia. Įsidrąsinęs sukrapščiau paskutinę cigaretę ir prisidegiau. Barmenas metė man žudantį žvilgsnį, bet nuo komentarų susilaikė- tos pačios taisyklės visiems arba ta pati anarchija visiems, brolau. Ieškantis atsiduso ir prunkštelėjo:
- Žinai, galėčiau statyti savo Poršą prieš alaus butelį, kad tu grafomanas, manantis esąs rašytojas, atvykęs ieškoti dvasinės pagalbos, o ne pankas mėgstantis erzinti barmenus.
- Tikra tiesa, meistre! Aš  toje pačioje situacijoje kaip jūs rašydamas „Rašalo žemę“.
- Vaiki, mesk tu tą „meistrą“ ir „jūs“. Verti mane jaustis dinozauru, per klaidą išlipusį iš dervos telkinio į modernų pasaulį.
- Nenorėjau sukelti tokio įspūdžio...
- Bet sukėlei. Iškart aišku, kad rašai kaip šešiolikmetė gimnazistė, jei per pirmą pokalbio minutę sugebi susimauti. Tikras rašytojas privalo pagyvinti kiekvieną pokalbį aukso gija. Jei to nesugebi, rašai, nes nesugebi šnekėti.
- Aš nervinuosi. Jūs gi mano didvyris...
- Kuo toliau, tuo gražiau! Vaiki, tu tiesiog kopijuoji mano gyvenimą ir manai esąs mano kailyje!
- Man iškilo tas pats klausimas: Mūzos gaudymas ar gerai apmokamas darbas...
- Juk  skaitei „Rašalo žemę“. Turėtum suprasti: jei turi drąsos, rašyk, kol sudegsi, neturi, darbuokis ir rašyk sau. Aš išbandžiau abu variantus, nes drąsa nėra tokia nesunaikinama substancija kaip daugelis mano...
- Bet iš kur ta nostalgija paskutiniame romane?
- Ieškok moters ir suprasi...
- Viskas dėl žmonos?
- Tai ne - dėl meškos! Net ir grafomanui turėtų būti aišku, kad be meilės visi meistrai tampa diletantais!

  Išsiurbiau energetinio gėrimo skardinę, visas sumautas pokalbis nuvažiavo nuo bėgių. Visada maniau,kad Ieškantis yra vienas širdingiausių ir geriausių žmonių, o jis - dar vienas šiknius, sėdintis nuosavame Olimpe. Užmerkiau akis, viskas veltui - nors šok nuo stogo... Smūgis į petį pabudino iš savigailos. Ieškantis ironiškai šypsojosi ir žvelgė į mane su atvira pašaipa:
- Štai viskas, aš šiek tiek tave paerzinau ir baigta, eini iš ringo net nesusikovęs! O juk tiek variantų man įgelti: Meistre, tu sentimentalus myžnius! Tik visiškas asilas gali vesti literatūros kritikę!
- Aš čia atėjau ne žodžiais fechtuotis! Man reikia atsakymų,kuriuos tu įpareigotas suteikti! Tavo kūrinys įpareigojo tave suteikti tokius atsakymus!
- Čia lyg pasakytum fantastui: „Tavo pasirinktas žanras įpareigoja tave ginti žemę nuo ateivių ir atverti man duris į alternatyvų pasaulį...Bet tebūnie taip, trauk čia savo rašliavos šūsnį, bandysim rasti talento adatą mėšlo krūvoj!

  Akyse užtemo ir lyg tuose košmaruose, kur jau nieko negali pakeisti,mano kumštis pasiekė šimtmečio autoriaus kaktą. Krisdamas jis velniažin kokios akrobatikos dėka įspyrė man į pilvą. Atbėgę apsauginiai nepagerino situacijos. Aš buvau išmestas pro duris lyg plunksnelė. Po penkiolikos minučių į lauką Ieškantį išnešė aštuoni apsauginiai. Senis draskėsi lyg sužeistas liūtas. Sužavėtas jo animalistiško įsiūčio, šokau į apsauginių būrį rėkdamas neaiškius karo šūkius. Drąsa gal ir tauru, bet pipirinės dujos vis tiek efektyviau. O keli smagūs spyriai mane galutinai nuramino. Mano akys degė, šonus varstė skausmai ir tiesiog jaučiau,kad apsivemsiu - nekenčiu kraujo skonio burnoj. Meistras dėliojo sakinius iš man dar negirdėtų keiksmažodžių. Gražu klausyt - tikram meistrui niekur nėra ribų. Skrandžio turinys nusprendė atsiskirti nuo likusio kūno. O aš juk tenorėjau sumauto patarimo. O vietoj to gausiu galą neaiškaus baro kieme... Ieškantis pradėjo nevaldomai kvatotis lyg žmogus ką tik laimėjęs loteriją ir palaidojęs uošvienę vienu gražiu mostu:

- Nustok žvengt, senas ožy! Tau smagu, kad aš apsivėmiau?
- Nelabai, pataikei ant mano mėgstamos striukės-širdis jaučia, neišsiplaus. Bet smagu, kad turi ugnies ne tik prie klaviatūros!
- Tu, egocentriškas šūdžiau! Mano vardas Tomas Žvirblis - įsikalk į savo žilą galvą!
- Turėsiu omeny, Tomuti. Žinai, skaičiau tavo įdėtus apsakymus puslapyje, apie kurį geroj kompanijoj nešnekama. Visai neblogai, nors man dar trūksta kažkokios druskos.
- Tai čia man šonkaulius sulaužė dėl tokio komentaro?
- Stilius neblogas, lengvas, savito žavesio rast galima. O gal ką naujo meistrauji?
- Vidinėj kišenėj striukės grubus manuskriptas. Kai ką nors aplink save matysiu, perduosiu į tavo auksines rankas. O dabar tiesiai šviesiai: ar gailiesi tapęs rašytoju? Ar buvo verta?
- Gailiuosi kai kurių savo pasirinkimų. Bet dėl jų kaltas ne rašytojo amatas, o alkoholio rūkas ir kvailas noras atitikti kažkokį mistinį rašytojo idealą. Nė vienas nepasieks to idealo geležinėmis kepenimis ir švaria siela.
- Užjaučiu,kad praradai gyvenimo meilę. Šmaikštus rašytojas ir kandi kritikė - moderni pasaka.
- Aš vis dar tikiu laiminga jos pabaiga.Tik kvailiai atisako romantikos...

  Mes gulėjome ant šalto asfalto ir klausėmės svirplių – viskas, kas svarbiausia, liko nepasakyta, bet kažkaip savaime aišku. Aš radau geresnę ateities viziją ir visai nesvarbu, kas tiksliai bus pažymėta skiltyje „Profesija“. Regėjimas sugrįžo pačiu laiku. Ieškantis ir aš nuslydome į nakties tamsą dar tamsesniame „Porše“ ieškoti sunkiai apibrėžiamų tiesų ir visos tos painios substancijos, per kurią mūza ateina į šį pasaulį, neurozes ir kliedesius versdama deimantu, kurį paliksime kitoms kartoms.O jeigu reiktų dar kažką pridurti, nebent tai,kad mes prisisiurbėme iki žemės graibymo ir atsibudome roko grupės „Dark Secret“ autobuse netoli Varšuvos. Bet čia jau visai kita istorija...