Kažin kodėl paklydo žemės ir dangaus sultonas
taip, kaip žmogus paklysta.
Tiek ledo pudros jis pribarstė,
sniegu susirgo.
Jis maišo grumsto-debesies kokteilį
visai ne tom spalvom,
kurios derėtų šiandien.
Špinato jis nemėgsta — pigmentas nepatinka,
švelniais kačiukais bodis, jiems prisikelt neleidžia,
o mėlynos žydrynės pakęst negali žiedo,
nes bijo jis įklimpti į žiedlapius trapiausius
ir ten pavasariu ištirpti...

Sultonas — nevidonas, tik sniego karalienes glaudžia —
jų nepaleidžia, ir josios — jo —
supančioja, sukausto, sireninėm dainom primigdo
ir ledo, ledo nepašykšti...
Oi serga vyras, serga —
baltus arklius sapnuoja,
barzdotu seniu virsta,
su kinkiniu į žemę sliuogia,
baltas vėžes ir pėdsakus palieka —
tiurbaną purto purto...

O kur gi margas svietas?
Kaip jis, sultone?
Atverk akis,
atidaryki langus —
užtenka balto sviesto, baltų kruopų, per balta jau,
per balta.

Teatitirpsta ledo luitas
kairės kišenės marškiniuos —
įleisk,
įleiski
saulės blyksnį
ir mėlyną žiedelį atlape.