Santrauka:
Skirtas Ritai Daugulytei
Apglėbęs rankomis
Laikau tavo kojas.
Turėjau užmiršti –
Tačiau gyvenimas stovi.
Ir vėl pilnatis,
Ir vėl mano ašaros rieda.
Turėjau užmiršti,
Tačiau gyvenimas stovi.
Pirmoji ašara sunkiausiai išrieda,
Toliau viskas eina kaip per sviestą.
Turėjau užmiršt,
Deja, gyvenimas stovi.
Kapas žiba prieš akis,
O aš vis stoviu.
Apglėbęs rankomis
Laikau tavo kojas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2006-08-11 23:58:56
laikas gal ir sustoja, tačiau gyvenimas rieda...
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2006-08-11 21:55:13
Nuotaikos puokštė. Gėlės ne visai ryškios, kai kur jau kiek palūžusios
Anonimas
Sukurta: 2006-08-11 17:43:26
Man kažkaip užliūna tas "stovi". Tai gadina eilėraščio skaitymą.
Vartotojas (-a): Lawera
Sukurta: 2006-08-11 17:30:39
Ar negeriau būtų "Ir vėl MAN ašaros rieda", tai tik mano pasamprotavimas, bet ir taip akivaizdu, kad ašaros ne kieno nors kito, o pačio lyrinio subjekto. Trečiame porme nebeskamba "išrieda" - manau jį reikėtų keisti kitu sinonimu. Palyginimas apie sviesta toks buitiškas ir nuvalkiotas per metų vėkmę, žinau, kad sugebėtum ir orginalesnio ką nors sukurt. Šeip įdomi dedikacija.