Skiriu Šiaurės Korėjai

Rašau tau laišką iš vienutės — spėjau dar aplenkti savo lemtį,
aplink tik tuščios sienos ir kreivai jose išraižyti vardai.
Tie nesibaigiantys karai ir dar per jaunas ryžtas savo noru mirti —
didi garbė tai ar didžiais save vadinančių žmonių niekingi paistalai?
Lyg piktos bangos šuorais ritasi aršus adrenalinas,
garsiakalbio bangom išūžęs lyg tornadas smegenis kiaurai.
Ir tai, kad reikia taip, kad toks jau, po velnių, tėvynę gint likimas —
galiu pridėjęs ranką prie širdies tau pasakyti — vėlgi čia tik skiedalai.
Sukurtas priešo įvaizdis visus čia stebuklingai veikia —
norėčiau tau papasakot daugiau... bet... lyg kažkas ateina...
.............................................................................................
Tamsa. Ir vėl liūdna, tuščia, paniurzgusi vienutė.
O mano laiškas jau įgauna kitą prasmę po kelių minučių...
.............................................................................................
Kas gali būt tauriau ir didingiau nei mirti už tėvynę?
Koks tyras, šventas didvyris, ginklu nukovęs priešų šitokią galybę?
Mirties akivaizdoje drąsiai jis atstatė kulkai savąją krūtinę.
Užuojauta. Atsiųskit kitą sūnų ginti didžią mūs gimtinę.