5. Liks kalti ir tylėję

Liks kalti ir tylėję, abejoti netenka,
Ateitis pamatuos visus vienu matu,
Užrašys, kad lietuvis tais laikais buvo menkas,
Panašus ne į  ąžuolą, o į karklus.

Bet buvo juk laikas, akimirka buvo,
Kai tirpo kairė – dešinė,
Vienuolikta Kovo – triumfas lietuvių,
Tautos išskirtinė garbė.

Tad kodėl gi dabar kiti už mus sprendžia,
Ar mes jau ne broliai namuos?
Nesantaikos kirminas gniuždo ir engia
Ambicinguos partiniuos ginčuos.

Kam rūpi koks Algirdas, Andrius, Rolandas -
Valdemaras aukščiau jų visų.
Kol Seime lietuvaičiai tarpusavy baras,
Lietuvoj gims tvarka svetimų.

O galgi negims? Ne visi juk beraščiai.
Kad negintų savosios kalbos,
Kad negintų valstybės nuo krašto lig karšto
Ir žodžiu, ir raštu vientisos!

Liks kalti ir tylėję, abejoti netenka,
Pagalvoki, žmogaus, pagalvok,
Ar išgirs kaip griaustinį mūsų lemiamą balsą
Dėl esmės – DĖL LIETUVIŲ KALBOS!

(Pabaiga)