Kovo saulėj...
Katine, man dainuoji
Kaip mielajai,
Kaip Editai kadai?
Šiltas kailis sausas ant tirpstančio
Sniego nuo vasarų laimės,
O sūrio troškimas tavasis
Toks žemiškas,
Snieginas saulėtas auksinas katine,
Sniego vanduo tuščio skonio!
Tyroj ateity
Derėtų atrast laimės kailį nedirtą,
Naujos nedėvėtos nežinomos,
Katine,
Laimės,
Kur pildosi pametant kailį
Jaunesniems už jaunąją mergę tą,
Laimės,
Kad sūrintų palašą gėlą.