Jau minėjau, kad ,,Kap švaros“ bijojom visi, ne vien vaikai, bet ir suaugusieji. Mokėjo jis pasirodyti pačiu nepatogiausiu laiku i daugiausiai tada, kai iš ,,kolchozo“ ką nors neši paėmęs. Niekas nesakydavo pavogęs, valdišką galima buvo imti, ne nuodėmė, kaimyno a šeip iš žmogaus ,,kvit“- negalima...
Susitinka kaimynas kaimyną nešant maišą ant pečių i klausia:
- Ką neši? A iš toli, a ant kelio radai? Gal sunku, gal pamačyt?
- Ant kelio ne ant kelio. Gal tavo - ką? Matai, kad valdiškas maišas. Einu balkiu namo, žiūriu guli. Gal fermon miltus vyrai veždami pametė? Apsidairiau aplinkui, nieko nė, tai i pasiėmiau, negi kitam, kam nors paliksi.
- A, tai tas tavo maišas valdiškas? Valdišką galima... Gal da liko  i ma reikia, bet ką te rasi, pasisekė tau. Na lik sveikas, tik ,,Kap švarai“ nepakliūk, atims su arkliu pasivijęs. Mačiau į ,,Karosynės“ pusę nesenai nujojo.
    Kartą, jau gerokai paūgėjus, i ma da teko su ,,Kap švara“ susitikti. Na tas susitikimas netikras, kaip čia pasakyt, i susitikau i ne, bet viskas iš eilės...
Tik užėjus pirmiems šalčiams, kaime prasidėdavo skerstuvių metas. Šeip kiaulę kitu metų laiku pjaudavo tik iš didelio reikalo. A te vetuvės, a te pagrabas, a te kita bėda.
Antros skerstuvės būdavo jau tik prieš pat Kalėdas, o paskui jau tik apie Velykas. Vėliau jau kvit, oras atšildavo i mėsą sunku buvo išsaugot, kad nesugestų, šaldytuvų, šaldymo kamerų nebuvo, tik šaltis šaldydavo.
Prisipažinsiu, taip jau buvo, kad pjaunant kiaulę ma buvo kapec, slėpdavausi tolimiausiam namo kambaryje i da ausis užsidengdavau iš abiejų pusių paduškom, kad negirdėčiau, kaip te ta vargšikę žviegina...
Užsikemšu ausis paduškom įsikniaubiu į lovą, da kaldrą ant galvos užsimetu i laukiu, kada te vyrai baigs...
Pakeliu kaldrą, galvą iškišu i klausausi, a jau viskas, a jau galiu išlysti. Mamikė irgi tokia pat bailė buvo, tai abudu slėpėmės. Tik įsitikinę, kad jau viskas baigta, kad jau kiaulė gatava, siuntė ji mane prie lango pažiūrėti a jau viskas a kiaulė nekruta. Tada abudu eidavom padėti te tvarkyt, darbo te buvo daug...
Daba yra visokios mašinos, benzinas, dujos, o tada reikėjo šiaudais svilyti. Šiaudai tik ruginiai tikdavo, o rugių kaimiečiai jau nebeaugino, jau duoną iš parduotuvės pirkdavo, o ir ant tų šešiasdešimt arų rugių neprisiauginsi. Lauką dalydavo į keturias dalis...
Pirmiausiai - bulvikės i daržas šakniavaisiams (daugiausiai burokai, paršiukams i karvutei, kad daugiau pieniuko duotų), antras - miežiai irgi gyvulių pašarui, trečias laukas ganyklos karvutei i ketvirtas dobilai, kad dirva pailsėtų i da gero pašaro užaugtų, o rugeliams vietos i nebeliko. Daržovėms auginti buvo daržiukas prie namų, nuo namo iki blogojo prūdo užtverta. Prie namų todė, kad kiekvieną dieną daržovių pasiskinti galėtum, a te svogūnų laiškų, a te agurkų i vanduo laistymui arti.
Šieną pjaudavom, miško aikštėse, (mamikės pusbrolis Stasiukas eigulys buvo, tai leisdavo pasišienauti), da pamiškėse, a grioviuose, kur ,,kolchozas neišpjaudavo.
Taigi, ruginių šiaudų namuose nebuvo, tai tėvas pasiuntė į  Karosynę parnešti, te  iškultus rugių pėdus į kūgius sukraudavo, kad arčiau fermos būtų ir žiemos metu toli vežti nereiktų.
Mudu su broliu ant užšalusių balų čiužinėdami i nuėjom. Čiužinėjom da i dėl to, jeigu ,,Kap švarą“ sutiktume, kad nesuprastų, ko mes čia sutemus apie šiaudų kūgius trinamės.
Įsitikinę, kad ramu, nieko nė, tyliai, tyliai iš vidurio kūgio išsitraukėm kelis pėdus i brolis pirmas, aš iš paskos namo. Aš da su paskutiniu pėdu užgaišau, užkliuvo, nė kaip negalėjau ištraukti. Tik staiga girdžiu, kažkas nuo Karosynės pusės atitraška. Tylu, gerai girdėti, kaip po kojom ledokšniai traška.
Vot velnias, pagalvojau, daba tai jau papuoliau, taigi čia  ,,Kap švara“ ateina patikryti, kas čia apie kūgius trinasi.
Pirmiausiai, ką pamislijau - bėgti a ne, bet a te nuo ,,Kap švaros“ pabėgsi, karininkas juk, ne vienas i vyras bandė pasprukti, bet kur te tau tik fit i pagautas, o tada jau kvit, protokolą rašo iš kareiviškos plančetės blanką išsiėmęs...
Greitai į kūgį, te, kur skylę padarėm, įlindau, dviem pėdais užsidengiau i sėdžiu, kaip pelė po šluota, nė kripšt, tik širdis daužosi krūtinėje i misliju:
- Kas daba bus, a jeigu pagaus, tada kapiec ? Na, bet gal da praeis, gal da velnias pro šalį, tą ,,Kap švarą“praneš, gal da nepamatė?
Kur tau praeis, tiesiai ton vieton, kur aš įlindęs buvau priėjo i už tų pačių pėdų traukti pradėjo. Persigandau baisiausiai...
,,Kap švarą“ traukia pėdą į savi, aš laikau, kiek išgalėdamas, tada jis už kito plėšia, aš daba abiem rankom ir į tą įsikibau, bet tamsoje pataikiau tiesiai už rankos nutverti i matau, kad neišturėsiu, tai staiga paleidau. Anas tik aukštielninkas keberiokšt i nugriuvo, rugių pėdas ant viršaus.
Nėriau, kaip zuikys, neatsigręždamas namo. Parlėkiau tik gryčion, nusirengiau i lovon, užsidengiau galvą kaldra i laukiu, kada daba mane vė ims. Brolis atėjęs klausia:
- Kur šiaudai, kodė nieko neparnešei. Kur pėdus padėjai?
Aš jam i sakau:
- Tau tai gerai, o man vos kapec nebuvo, vos ,,Kap švara“ nepagavo...
Tėvas ryte nuėjo i parnešė mano išmėtytus pėdus i sakė, kad te nieko nebuvo, bet nė kaip nesupratau, tai kas mane te tada gaudė...
Tik nuėjęs mokyklon visą teisybę sužinojau. Suolo draugas, pasilenkė prie manęs, per pirmą pamoką i sako:
- Nežinai, kas vakar buvo? Vakare, tėvas pasiuntė mane į Karosynę šiaudų kratiniui parnešti.  Aš iš kūgio pėdą imt, o te ,,Kap švara“ įlindęs sėdi. Kurį pėdą neimu tą laiko, bandė, da už rankos nutverti, tai kai ėjau kūliai aukštielninkas i bėgt. Lėkiau neatsigręždamas, kad tik nepagautų. Tai kas, kad iki kraujų nugarą nubrozginau, da lėkdamas kelieną sumušiau, bet kur jis tau mane pavys, ėjau kaip vėjas per laukus namo...
- Gerai tau šį kartą pasisekė, sakau, o pačiam širdis atlėgo, kad te ne ,,Kap švara“  mane iš kūgio traukė, kad te man taip lengvai viskas pasibaigė...
Buvęs klasiokas da i daba nieko nežino,  kas te jį už rankos kūgyje griebė i šiaudų namo parnešt sutrukdė...