2. Ne didvyriai vadai

Nors plauktų amžiai - didvyriai išlieka,
Vardų per amžius neišpusto vėjai.
Ilgai išlieka tie, kur neša žodžiais šviesą
Ir drąsią mintį tarsi grūdą sėja.

Tik būna ir skaudžiau. Žmonių juk būna,
Kurie išduoda kalbą, net ir laisvę,
Didžiųjų girnose lengva smiltim pražūna,
Vaikams atpirkt palikę savo baimę.

Kiti turtams, garbės vainikui linksta,
Valdžios nuodingu troškuliu apsvaigę,
Lengvai į klastą svetimųjų grimzta,
Pardavę viltį - tautai ryto žvaigždę.

Tada tauta mažėja, traukiasi ir silpsta,
Kiti didybę sau istorijon įrašo,
Kol iš kančios nauji šaukliai užgimsta
Ir vėlei puslapį atverčia gražų.

Kur šiandien esame? Kas veda mus?
Kuri lėkštė svarstyklių kils į viršų?
Ar sąžinė ir Lietuva laimės,
Ar ją iškeis menka nauda apgirtę?

Gal taip, gal ne. Tik laisvės metai bėga,
Tačiau darbų garbingų taip mažai.
Matyt, teks laikmetį minėt kaip bėdą,
Kol kas ne didvyriai dar mūs vadai.

(Bus daugiau)