Riečias takas gilyn, įsirėžia į vakaro sparną,
Tamsioje erdvėje toks alsavimas sklinda nelygus.
O pašėlus naktis, įsikibusi tampo už skverno,
Šėlsta kraujo purslai, noris džiūgaut dar tai neįvykus.

Nepaklausius manęs, pilnatis įsirėžia į delnus,
Karoliukai drėgmės susitelkia po linkiu ir tūno.
Net plaštakė, ir ta pailsėt ant peties nusipelno,
Rodos, Žemė viena pridaiginti nesugeba kūno.

Net tiesiausia brydė man atrodo kreiva ir klaidina,
Violetas nakties, rodos, neša ne meilę, o mirtį.
Ši bekvapė naktis — tarsi taurė priplėkusio vyno,
Ji praryja drugius, (šitą kadrą prašau iškirpti).

Tą kartumą naktų dar kramtau, nors bijau įsikąsti,
Ir nuščiuvus diena surikiuoja mintis, radus vietą,
Kai pagieža ištirps paskutinį nugriežusi dantį,
Kaip tada vakarais bučiniais apipilsime lietų.