Artėja pykčio ir klastos ištroškę pranašai,
apnuodiję krauju sutrupintą vos gyvą dangų.
Bet krenta pančiai, kyla kovai pasiruošę angelai,
išgirdę pragaro liepsnų kankinamas bejėges sielas.
Ir išsiskleis tamsos jėgoms išdrįsę pasipriešinti sparnai,
grėsmingai artinsis nuožmus alsavimas žvėries ryžtingo,
pavirs į vieną susipynę žemės ir dangaus galingi kūnai,
aukštybės atsivers, ranka palies akimirką šią pražūtingą.
Sklaidysis nykstančioj migloj išvargę sielų požemių šešėliai,
sparnais lengvai palietę dangų, grįš namo šventieji karžygiai,
raudonos akys demono įleis šaknis į iškankintą žemę
ir susiliejęs su naktim jis tyliai lauks savos akimirkos. Kol vėl sugrįš.