Neskubėjau ištrint iš būties nuolat potvynių ciklą kartojamą,
O dabar štai renku išbarstytus dienų karolius —
Orientyrų mažai, ima nešti jei drumzlinos srovės,
Priežasčių nebedaug išsišiepti ir aibė — nuliūst.

Argi teks pakartot sieloj kupančio džiugesio pilnatį?
Vis silpniau ir silpniau kraują judina geismo aidai,
Be rūsčių pranašų susapnuoti košmarai jau pildosi —
Ir tiesiausi takai prieš finalą atrodo kreivai.

Atlapoju duris. Visą odą dabar nusinerčiau,
Jeigu tirpsmo vanduo atgaivintų ir mano jėgas.
Kur nektaras saldus? Plutos elgetoms juodos ir karčios.
Nei minčių, nei planų. Su giesmėm tuščią kiautą išneš...

Karoliukų pakaks, kad suverčiau iš ašarų rožinį,
Gal vienatvė duota, kad galėčiau ramiai pasimelst?
Nes jausmų pilnaties nieks po karsto dangčiu nepavožia,
Kol yra vardan ko tiek numirti, tiek vėl prisikelt.