Turėjo močiutė svajonę —
Mūvėti kojines vilnones.
Bet kai atbėgo anūkėlis,
Seniausios svajos prisikėlė.
Jos kojos vėl panoro eiti,
Žili plaukai net pasikeitę...
Ir nebereikia tų vaistų,
Kai taip smagu su anūku!
Giliausios jūros vertos akys
Taip aiškiai „Myliu“ jam pasakė.
Ir nebebuvo joms baisu,
Kas artinas vis pamažu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-03-22 15:17:48
Paskutinis stulpelis - be minties...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-22 11:39:15
Ak, močiute, močiute...
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2013-03-22 10:11:04
Neišbaigtas