Džo jau kelintą rytą atsikelia ne ta įsivaizduojama koja. Atmerkia akis ir spokso į lubas, o lubos nuobodžios, šiek tiek apdulkėjusios ir parudavusios nuo dūmų. Atmerkia akis ir bando pamatyti, kas vyksta lauke už užuolaidų, bet nepavyksta — Džo dar neišsivystė telepatiškų sugebėjimų, bet, jo nuomone, tai anksčiau ar vėliau nutiks, reikia tik labai, labai stengtis. Aišku, persistengti negalima, ypač rytais, nes galima vietoje telepatijos išstenėti negriuką į lovą. Atmerkia akis ir nemato nieko — nes dar pernelyg tamsu. Neatmerkia akių.

Kažkada istorijoje turėtų atsirasti moteris, o gal dvi. Visada reikalinga romantinė intriga, nes kitaip eiliniam piliečiui pasidarys nuobodu. Nes jūsų, o gal mūsų gyvenimai yra per nelyg paprasti, todėl reikia komplikacijų ir tragedijų, nelaimingų meilių, išdavysčių, romanėlių — romaniūkščių. Džo patiko mažybinės formos, nes jis jautėsi mažytis — mūsų mažoje planetoje, kažkur visatos pakrašty. Jei jau mes niekam nereikalingi ir jau daugybė metų esame palikti vieni kapstytis po savo pridirbtus likimus, tai kodėl mes turėtume rūpėti patys sau — mąstė jis.

Džo mėgo astrofiziką ir burboną, pastarajį jis mėgo labiau — tikriausiai. Vakarais, kai aplink smilkdavo cigaretės ir gerklę degindavo saldūs lašai, gyvenimas atrodydavo vertas gyventi, ir dar buvo vilties, kad žmonija pagaliau padarys kažką vertinga. Bet šita iliuzija baigdavosi lygiai 23.18, kai lašų prikapsėdavo tiek, kad mintyse belikdavo vietos tik moteriškam švelnumui. Užmerkti akis.
  
Ir vėl visi rytai buvo vienodi, tamsūs ir kažkodėl vieniši. Tai, kas būdavo, o gal nebūdavo. Džo sirgo Gojos sindromu — visi jam buvo vienodai šlykštūs. Visos moterys buvo neištikimos ir atgrasios, o vyrai buvo tiesiog vyrai. Po pirmos amputuotos kojos daktarai jam bandė įteigti, kad tai bus tik į naudą, nes be vienos kojos daugiau kraujo teks smegenims ir jam viskas bus lengviau suprantama. Džo manė, kad daktarai patys turėjo viena koja per daug ir nebežinojo, kur ją bekišti.

Garavo kava ir už lango jau tikrai švito — pagaliau. Galva buvo apsunkusi, ir atrodė, kad viduje pilna besipešančių žvirblių. Niekas nesirišo į vientisą minčių srautą, ir gyvenimas bėgo nuotrupomis. Kasdienėmis iliuzijomis ir reklamomis parduotuvių vitrinose. Kažkur toli skambėjo dušo lašai, ir Džo suprato, kad yra ne vienas, bet turbūt, kaip visada, vis tiek vienišas.