Taip išeisiu į lauką, į platų,
Nors žolė tik pernykštė šnarės,
Ir alsavimas tirpstančio ledo
Prasiverš iš arimo riekės.

Kils į erdvę dangaus vyturėlis,
Sveikins žemę ir žmogų ant jos,
Naują darbą kaip šventę pradėjus
Gimtuose savo krašto laukuos.

Švies viltis kaip pavasario saulė,
Išsiliejus iš sielos gelmės —
Atvira, nuoširdi, be apgaulės,
Be seniausios pirmos nuodėmės.

Gal lašės tyliai laikas į delną,
O gal vėjas kvies lėkti su juo,
Kur upeliais pakalnėmis garma
Išsiveržęs į laisvę vanduo.

Ne, pabūsiu lauke tartum medis,
Pasidžiaugsiu vienatvės kerais.
Gal nubėgantys toliai pažadins
Dar pražyst vieną kartą žiedais.