Byra smėlis, nes ašaros išverktos.
Keičias fazės, pakopos ir stadijos.
Vilko kailį kiek glostytum išverstą,
Jei žinotum, kas jis? Negalabytum?
Mėginu prijaukint tavo žvėrį,
Leisdama atsiplėšti po dieną,
Bet jis nešas metus pasitvėręs,
Nes gardi nuolankiųjų žmogiena.
Nebeliko ant kūno ir sielos
Lopinėlio, neženklinto iltimis.
Nustebai? Užsispyrus, pašėlus?
Gomury superštėjusi smiltimis?
Dievas mato — esu ne šventoji,
Tik medžioklio vaikus užauginusi.
Jau manyk, kad mane sudorojai,
Kai aš kailį tau būsiu nudyrusi —
Vieną dieną tarp mano karolių
Rasi pervertas nuosavas iltis.
Taip, abudu į bėdą papuolėm.
Kas išlieka? Kas geba pamilti,
Kas pažįsta paliekamus pėdsakus,
Žino dešimtis gaudymo būdų,
Nepamaino duotos savo priesaikos,
Prieš budėjimą žaizdą pasūdo,
Kas akimoju geba atskirti,
Priartėjo ar draugas, ar priešas,
Kas nemaino gyvybę į mirtį,
Kas glamonėmis žvėrį suplėšo.