- - - vėl atveriu duris į vakarą.
Vėl atveriu duris. Matau —
visom spalvom —
lyg būčiau laimės pasagą
prisegusi prie vartų... Ne. Arčiau
svajonė skleidžiasi žiedais lelijų,
ir žiebias žiburys. Nakčia
iš tolių grįžęs, piligrime,
vėl saulę uždegi
pasiilgtam lange.
Ir šita meilė iškalbėta —
galbūt vienintelė, pirma —
į žemę vėl pavasariu sugrįžta.
Vėl atveriu duris. Slapčia.
Ir jau nebegaliu atsižiūrėti,
kaip mūsų naktys —
dukterys laukinės —
paleidžia vėjuose žalsvas kasas - - -