Beržo pavėsy ant dygios vasariškos žolės sėdi trys mergaičiukės. Valiūkiškai kvatodamos žvilgčioja viena į kitą. Kažkur netoliese skraidžioja boružės, suka ratus, tarsi prašydamos būti paglostytos. Šiaip jau paglostytų. Tikrai paglostytų, tik kad ne tas draugėms rūpi – šiandien vakare atvažiuoja Onytė – mergaitės žybčioja akimis, viduje dilgčioja nekantrumas. Laukti smagu. Pasiutiškai smagu. Juk tiek daug reikės papasakoti!
– Įdomu, kaip atrodys jos peliukas? Gal su nauja šukuosena? – klausia Elytė, jauniausioji mergaitė, rankose gniaužydama baltą arkliuką. Jo karčiai ilgi, siekia kojas, nesusiviję, nesusipančioję. Kaipgi kitaip, jei kasdien prižiūrimas, globojamas tarsi tikras.
– Smagumėlis būtų, – krizena viena. – Turbūt prikakočiau! – prunkšteli kita.
– O kaip tau, arkliuk, atrodo? – klausia Elytė ir papurto žaislą taip, kad visi karčiai skraidžioja.
– Ką sakė? Ką, ką sakė? – nenustygsta draugės.
– Kad plikas bus! – krykštaudama atsako mažiausioji, ir visos prapliumpa juoktis. Iki ašarų. Dangus irgi nesusilaiko – pila smarkiai, net šniokščia. Visos boružės išskraido į šalis, visos skruzdėlės susislepia, tik sliekai, nors ir nenoriai, į viršų lipa.
– Lyja! Lyja! Tavo kregždutė nemelavo, – džiūgauja Elytė.
– O kuo? Kuo šiandien lyja? – klausia vyriausioji, užantyje saugodama savą paukštelį, bet margas jo kūnelis vis labiau šlampa.
– Tu ką? Taigi saldainiais! – smaksodama į draugę, taria Elytė.
– Taip. Taip, juk Onytė atvažiuos, – paaiškina sunerimusi vidurinioji.
Vyriausioji akimirką susinepatogina – juk tikrai, tikrai žino. Įprastą dieną gali lyti karamele, cukruotais avinėliais ar mėtinėmis lazdelėmis, bet kai atvažiuoja išsiilgta draugė – saldainiais. Tiktai didžiuliais šokoladiniais saldainiais.
– O dabar… Dabar bėgam! Kuri pirma iki stogelių? – šūkteli Elytė, pajutusi, kad jau šalta, ir visos skuodžia tolyn, tarsi užmiršusios, kas ką tik įvyko.

Čia daug daug butų. Todėl labai smagu gyventi. Tikrai tikrai. Kai lyja, pasislepiam po stogeliu ir toliau žaidžiam. Eiti namo? Ne, ne, ne. Va ir dabar. Kapsi milijonai milijonai lašų, o mes ir toliau lauke. Taip, arkliuk? Taip. Matot, kaip jis šypsosi? Girdit, kaip prunkščia? Mėgstą lietų arkliukas. Mėgsta. Jam keturi, o man jau visi penki, todėl turi klausyti. Ir klauso, nesispyrioja. Taip? Ei, nesispardyk, negalima! Nu nu nu. Nieko, užaugsi, arkliuk, tuoj tuoj.
“Krrr…” – girdžiu. Kas čia dabar? Kas Rūtos kregždutei nutiko?
– Ei, jai viskas gerai? – klausiu.
– Užkimo ir tiek.
– A. Tai gerai tada. Gerai, – sakau.
Prieš porą dienelių ir aš buvau užkimusi. Mama davė vaistukų ir pagerėjo. Ir… Ir liepė laikyti liežuvėlį burnoje. Stengiausi, tikrai tikrai. Bet negalėjau nepapasakoti, kaip arkliukas kojytę išsisuko! Liežuvėlis ėmė ir iškrito, o mama taip keistai į mane žiūrėjo. Ji visada keistai žiūri, bet tada… Tada keisčiau nei keistai. Keistuoliausiai!
– Elija, namo! – girdžiu.
– Mama, juk dar ne vakaras. Juk dar daug daug pažaisti liko! Ir Onytė atvažiuos…
– Vakare atvažiuos. Dabar lipk aukštyn, nagi, – šaukia ji. O draugės taip liūdnai žiūri. Liūdnai liūdnai.
– Aš tuoj. Tuoj tuoj ateisiu! – šūkteliu ir lipu į trečią aukštą. Mamytė sako, kad anksčiau gyvenom pirmame. Kai… Kai tėvelis dirbo laikrašty, o ne tam savo Danguje. Visai jau. Nepagalvojo, kad man tiek lipti reikės. Kiekvieną dienelę! Kvailai kvailai padarė. Ir… Ir nebeatvažiuoja.
– Maaam, kodėl tu mane… O! Daktaras. Mama, tu sergi? – klausiu atėjusi. Blogai būtų, jei vėl į ligoninę važiuotų. Gyvenčiau su močiute. Valgyčiau tik blynus, blynus, blynus ir vėl… blynus! Bet čia smulkmenėlė. Baisiausias tas klausimas: ar nealkana, Elyt? Kaip močiutė nesupranta, kad ne kūdikis esu? Ir šiaip. Ligoninės fu. Tikrai tikrai.
– Ne, Elija, man viskas gerai. Tik nežinau, ar tau gerai. O gal ir visai blogai, gal anksčiau reikėjo. Va ir iškarpose rašo, jog dabar kaip niekad vaikai serga visokiom keistom ligom.
Mamytė mėgsta karpyti laikraščius. Čekšt, čekšt krūvelę, ir kitos ieško. Šiaip… Visai smagu kartelį kitą padūkt tarp popierių. Tikrai. Bet ką ji čia dabar šneka? Gerklės nebeskauda, pilvui irgi gerai. Arkliuk, gal tu supranti? Ne?
– Prisėskim, pasikalbėkim, Elyt. Tik tu ir aš, – taria daktaras ir kažkaip pažiūri į mamą. Kažkaip. Nežinau, koks žodis čia tiktų. Lyg ir įdėmiai, bet ne visai taip.
– Gerai. Pašnekėkim. Tik trumpai trumpai. Šiandien atvažiuos Onytė, – tariu ir pėdinu iš paskos. Į kitą kambarį. Didesnį. Mama irgi šlumpsina kartu. Keistuolė. Tarsi negirdėjo daktaro. O daktarų klausyti reikia. Pati taip sako.
– Prašau, būtų geriau, jei mes dviese šnekė…
– Na jau. Turiu būti šalia. Turiu viską girdėti, – sako mama ir uždaro duris. Ei, užlipai ant žodžio galiuko!
– Kad jau taip, būkite, tik tyliai. Juk daktaras aš, tiesa?
Mamytė linkteli.
– Na, Elyt, papasakok man apie savo arkliuką, gerai? Ar visi jį mato, girdi, o gal tik tu? Kaip jis atsirado pas tave? – klausia daktaras, kai visi atsisėdam. Smagumėlis! Apie arkliuką viską viską galiu papasakoti!
– Man penki, o arkliukui keturi, – sakau. – Mamytė sako, kad man jį padovanojo močiutė. Ta pati, kur blynais maitina. Šiaip jau jis geras arkliukas. Taip? Ei, nesipurtyk taip smarkiai. Mes gi su daktaru kalbam. Reikia gražiai elgtis. Taip? Taip. Geras. Geras arkliukas. O Rūta turi kregždutę, kuri šiandien užkimo. Baisiai baisiai krankia. O Julytė turi drambliuką. Žinot, daktare, mes visos trys draugės, ir jie visi draugai. Baisiai smagu! Tikrai. O vakar…
– Gerai, Elyt, gerai. Viskas čia aišku. Viskas čia gerai, – nutraukia daktaras ir vėl tuo keistu žvilgsniu žiūri į mamą. Nagi baik, gąsdini, daktare, noriu pasakyti, bet išgirstu mamą:
– Atleiskit, daktare, bet ar jūs negirdit, kokias nesąmones šneka mano vaikas? Užkimo kregždutė, arkliukas nusipurtė. Ar aš viena įžvelgiu, dabar jau tu atleisk, Elyte, ankstyvą silpnaprotystę?
Iš mamos burnos lipa didelė didelė seilė. Va ir papteli ant peties. O žandai raudoni raudoni. Burokas. Mano mama burokas!
– Tai jau galiu eit? – klausiu. – Draugės laukia.
– Ne, – atkerta mama ir purto galvą visai kaip arkliukas.
– Bėk, bėk, vaikeli, – sako daktaras.
Valio!  Sukuosi durų link, o mama čiupteli mane už pakarpos. Ei, skauda gi!
– Būkite gera, leiskite jai eiti.
Mama keistai keistai varto savo akis. Baltas obuoliukas tai viršun, tai apačion. Tada dar padūsauja kaip kokia… Kaip kokia senutė! Ir… Ir paleidžia. Laukit, draugės, laukit. Atbėgu. No, no, arkliuk. Pirmyn!

Nors Elytė jau lauke, daktaras dar viduje. Rimtai ir atsargiai aiškina mamai, kas ir kaip:
– Yra toks dalykas, vadinamas perdėtu rūpinimusi. Turbūt girdėjot? Žinoma, ir apie tai reikėtų pašnekėti, – taria, akimis perbėgęs po laikraščių skiautėmis apsnigtus namus. – Bet tiek to. Šįkart tiek jau to.
– Jūs teigiat, kad nemoku rūpintis savo vaiku? – moteris vis nesupranta.
– Gerai. Gerai. Paklausiu paprasčiau. Ar prieš daugelį metų nemiegojot su kokiu nors pliušiniu žaislu, nesekėt jam pasakų? Argi nedainavot lopšinės lėlytei, nepynėt jai kasų, sakydama, kad princą pavilios? – švelniai klausia daktaras.
Moteris nori ką nors atsakyti, lyg ir priešgyniauti dar nori, bet gerklėje stūkso kažkoks luitas, neleidžia kalbėti. Ir kuo daugiau sekundžių byra, tuo sunkiau Elytės mamai. Jau ir krūtinę spaudžia, ir galvoje arterijos šoka, spaudimą kelia. Moteriškoje galvoje viskas taip susimaišo, kad net darosi sunku kvėpuoti, akyse raibsta. Nepaisant to, Elytės mama užtikrintai slenka spintelės link. Tarsi užmiršusi, kad daktaras, įdėmiai stebintis visa, kas vyksta, dar netoliese. Kiek pasikuitusi, moteris ištraukia seną seną albumą, voratinklių aptrauktą, apiplyšusį, nupučia nuo jo nusėdusias dulkes tarsi prabėgusias sekundes ir pamažėle verčia atgal.
– Turėjau, – sako po akimirkos. – Ir aš turėjau, – atsidūsta, žvelgdama į daktarą. Jis nusišypso, palinguoja galva ir išskuba laukan. “Tam kartui” – burbteli, o moteris atsigręžia į lango pusę. Anapus jo dūzgauja muselė. Tviskančiam voratinkly. Elytės motinai pravėrus langą, dešiniosios kojelės atsipalaiduoja. Bet kairiosios vis laikosi, pakilt neleidžia, ir kybo tokia pusgyvė muselė, ir kirba klausimas, kada tą vargšę mirtinai iščiulps voratinklio valdovas.

Vakaras netrunka ateiti. Vienas žaidimas, kitas, ir štai jau prietema, štai jau ant plikos žolės sėdėti šalta – mergaitės pasitiesia paklotuką. Visos jaučia, kad Onytė jau tuoj tuoj bus čia, tad kaip įmanydamos gražina savo žaisliukus, moko, kaip elgtis. Elytė irgi šukuoja savo arkliuką, irgi ruošiasi, tik rankos ne taip smagiai kaip kitų draugių juda, ir akys, rodosi, mažiau švyti. Mergaitė net žnybteli sau – nesuvokia, kas čia darosi. Ko čia krebždena kažkur po krūtine? Nestipriai, vos vos, bet nemaloniai, nors tu ką. Suprastų, jeigu lauktų eilėje pas dantistą ar skiepų, bet juk laukia pasiilgtos draugės!
– Kas tau yra? Visai nelinksmai atrodai, – klausia Rūta.
– Čia šiaip sekundėlę kažką suskaudėjo. Bet jau nieko, nieko. Oi tai linksma. Onytė tuoj  atvažiuos! – atitaria Elytė ir nusišiepia. Akys žybt, žybt ir įsižiebia. Tartum nieko nebuvo.
Iš tiesų, po akimirkos draugės išvysta mergaitę, žingsniuojančią link jų.
– Kokia didelė. Čia turbūt ne Onytė, – kužda Rūta.
– Pažiūrėkit, ir peliuko neturi. Ne, ne. Tikrai ne ji, – pritaria Julytė.
– Bet ji eina visai į mus. Gal pamišo? – kvatoja Elytė, sukdama aplink pirštą arkliuko karčius. Jie veikiai tepasi – mergaitės delnai gerokai prakaituoti.
– Labas! – šūkteli priėjusioji.
Mergaitės pasišnabžda, pasitaria, ir Elytė pradeda dėstyti nuosprendį:
– Esi labai, labai labai panaši į mūsų draugę Onytę. Bet mūsų Onytė buvo maža. Tikrai mažesnė nei tu. Tikrai tikrai.
– Nors… juk galėjo paaugti, – įsiterpia Rūta.
– Tikrai galėjo, – neprieštarauja jaunėlė. – Todėl čia smulkmenėlė, – sako ji.
– Taip. Taip. Svarbu peliukas. Mūsų Onytė turėjo peliuką, – tęsia Julytė. – Tokį pilką peliuką, kuris dažnai cypsėdavo. Visai kaip viščiukas ir labai juokindavo.
– Tikrai tikrai. Tai mes ir nesuprantam, kaip čia  yra…? – vėl šneka Elytė. – Nes Onytė nepaliktų peliuko. Būtinai būtinai atsineštų!
Mergaitės, atrodo, net apsvaigsta, tiek daug prikalbėjusios, o atėjusioji spokso išvertusi akis ir tyli. Neilgai – tuojau pat ima šnekėti:
– Onytė. Aš – Onytė. Tikrai tikrai. Tik kam man tas peliukas? Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Va “Barbė” – jau kitas reikalas. Tokį visos mokyklos mergaitės turi. Ir man mamytė neseniai nupirko. O jūs ką, dar žaidžiat su šitais? – Onytė dėbteli į rankose laikomus žaislus. – Tikrai?… – nesupranta ji, o Elytei vėl krebždena kairėj pusėj. Krūtinės ląstoj uždarytas paukštelis bado snapu, vis bado ir bado.
– Alio. Alio. Mums reikia daktaro. Jai visai susisuko! – juokiasi vidurinioji, Onytė šnopuodama dėbso į ją, o Rūta stebi savo paukštį. Jis rodosi vis purvinesnis, ir krankia vis bjauriau, kol visai užkimsta. Galų gale, iš jo ima sunktis nespėjęs išdžiūti lietaus vanduo, ir mergaitė paleidžia žaislą iš rankų.
– Ei. Pametei kregždutę! – išsigandusi surinka Elytė.
Rūta nenoriai pakelia paukštį.
– Onyte, o barbė greitai išdžiūna? – klausia ji.
– Oi. Net neperšlampa!
Rūta šypsosi, matyti, kad atidžiai svarsto išgirstą pasiūlymą, juk Onytė nemeluotų. Be to, net keleriais metais vyresnė, matyt, žino, ką kalba. O Elytei taip spaudžia viduje, taip spaudžia, kad ji nebeištveria – prapliumpa verkti ir tekina skuodžia namo.
Vidurinioji mirksi akimis, nesupranta, kas Elytei taip staiga pasidarė, bet nesupranta ir Rūtos, kuri, numetusi kregždutę ant žemės, jau čiupinėja barbės kojas, sukioja jos rankas ir keistai šypsosi. Jos abi šypsosi. Nė viena dar nežino, kad barbė anksčiau ar vėliau pameta galvą. Nežino, kokia bjauri procedūra, bandant uždėti ją atgal.

Lauke laksto žiežirbos, o Elytės namuose ramu ir tylu. Girdėti tik plaunamų indų daužymasis ir vėjo varpelių skimbčiojimas. Bet vos tik Elytės mama pasisuka nusausinti rankų, įvirsta beveik uždususi dukra, ir tyla išsisklaido. Mergaitė nesidairo į šalis, neieško meduolio su pienu, neapkabina mamos, tik strimgalviais nuneria į savo kambarėlį. Susisuka it embrionas tokioje pat mažoje kaip ji lovoje ir laukia. Gal angelo, gal pasakų fėjos – bet ko, kas paaiškintų, nuramintų, kodėl turi taip sopėti. Kodėl ten kairėje krūtinės pusėje nerimsta?
Netrukus prasiveria kambario durys, ir įeina laikraščių fėja – mama. Mergaitė dar labiau susigūžia, dar labiau verkia.
– Ar tave užgavo, nuskriaudė, Elyte? Jei taip, žinok, atsirūgs visiems skriaudikams! – kalba mama. Jos akys laipioja sienom.
– Neužgavo, – sunkiai tarsteli dukra ir apsiverčia ant kito šono. Rankose stipriai suspaudžia arkliuką, bet tuoj pat atleidžia – mažoje galvelėje netikėtai gimsta mintis, jog dėl visko kaltas būtent jis. “Tikrai”, – mąsto mergaitė. “Jeigu ne jis, mama nebūtų pykusi. Jeigu ne jis, nebūtų atėjęs daktaras. Jeigu… Jeigu ne jis, Onytė nebūtų pavadinusi manęs kūdikiu! Jeigu ne jis, ak, jeigu ne tu, arkliuk!”
– Aš jį išmesiu, mama, – sypykusi iškūkčioja Elytė, o jos mama nustėra. – Onytė sakė, kad su pliušiniais žaislais žaidžia tik kūdikiai! Ir tu… Nenoriu, kad tu galvotum… Kad tu galvotum, kad… Kad aš esu kvaila, – sunkiai ištaria mergaitė ir, greitai kvėpuodama, tramdo ašaras. Nesiseka.
– Oi, mano Elyt, oi, Elyt, aš gi sukvailiojau. Visiškai sukvailiojau! Viskas su tavimi gerai. Dukryt, gali į valias žaisti su arkliuku ir su kitais žaislais! Gali kiek tik nori man pasakoti jų istorijas. Gali taip elgtis, nes esi vaikas. Ir vienintelė liga, kuria sergi, vaiky…
– Tu nesupranti, mama! Visai nieko nesupranti! Su tokiais tik kūdikiai žaidžia! Tik kūdikiai, girdi? Man nebereikia šito kvailo žaislo. Man iš viso nereikia žaislų! – šaukia Elytė, nesulaukusi, kol mama nustos šnekėti. Ji bando kažkaip padėti dukrai, bando raminti, kol supranta, kad nebegali. Kad nebėra, ką sakyti. Joks žodis nebepadės. Motina atsistoja ir eina iš kambario. Akimirkai stabteli tik prie ant grindų besiritančio vienišo arkliuko. Tyliai jį pakelia. “O maža kas kada nors”. Išeidama žvilgteli į Elytę, tačiau visai trumpai – palūžti nevalia.
Mergaitė nė negirdi, kaip trinkteli durys, kaip nutolsta motinos žingsniai, ir ima čežėti laikraščiai. Ji tyso lovelėje, kūkčioja, galvoje kurį laiką dar sukasi visokios mintys, bet tuoj pat nurimsta, ir viskas, ką ji girdi, tėra tyla ir vėl pradėjusio lyti lietaus barbenimas. Tik lyja jau nebe saldainiais, net ne karamele ar mėtinėm lazdelėm, o lietum. Paprastu bespalviu lietumi.