Vieną dieną sugrįžai po dvidešimties metų vergovės,
Lietuvoj jau neberadai gimtosios tėvų tvirtovės.

Tėvai jau sugulę į Lietuvos purų juodžemį,
O liepos labai sulinkusios. Sutrešusios.

Vaikams ir anūkams kedrų riešutus dalijai
Ir sakei tikrą tiesą apie spalvingą, bet svetimą Sibirą:
— Sibiras nėra, nėra baisus,
Tik sovietai jį vertė siaubu.
Ten teka Obė kaip penki Nemunai,
O Vakarų Sibiro žemuma tokia žalia kaip lietuviška rūta.
Kai mane skriaudė sovietų kareivis, mintyse skambėdavo:
„Palinko liepa šalia kelio, pravirko motina sena…”
Ir kančias palengvindavo ši daina.
O naktimis po žvaigždėm jus ir Lietuvą minėdavau…

Vasarą dar gimtaisiais laukais vaikščiojai,
Bet rudenį prieš šalnas suklupai.
Kaip aštrūs šiaurės vėjai Tavęs nepagailėjo:
Paguldė į Paįstrio žemę —
Gal ne tokią ryškiaspalvę kaip Sibiro, bet savąją…