Susirinksiu tave vakare iš minčių kaip pažirusį rožinį,
Kai dienos šurmulys dulkių sluoksniu nusės ant takų,
Kai apstulbins žara debesyno praplyšusioj properšoj,
Kai dvejonių neliks, kur su potvynio upėm teku.

Šimtą kartų aidės juslėmis išragaujamos pilnatys,
Neatstos troškulys — tarsi būtumei jūros vanduo.
Iš vienatvės speigų atitirpdom viens kitą, atšildome,
Sklidini, kupini, pasiruošę ne imti, bet duot.

Kam atminti žodžius? Mudu jungia aistra ir instinktai.
Kam slopinti garsus? Mums priklauso visa Visata.
Kam maldauti dienos, jei glamonėm vidurnakčiai švinta?
Kam žvalgytis lietaus? Aš tavais bučiniais nulyta.

Susirinksiu tave vakare iš minčių kaip pažirusį rožinį,
Melsiuos, kol ilgesys kūno išnarą snausti paliks,
Susitiksime mes debesyno suplyšusio properšoj,
Kur patvino žara ir juoda kur išbluko naktis.

Nebenoriu pabust — po minutę sutrupinti pilnatį,
Pasilikt negaliu, nes atoslūgio neša banga.
Dar jaučiuosi gyva, kol aidais mano atmintį gildai,
Kiekvienam vakare kolei melstis sumoju už ką.