Margέs sakalέs prėsėglaus tava žodžė
Prė lūpū, prė šėrdės, krūtīnės,
Ka groj, ka skomb, vilioj, atroda,
Ka grīžt ėš aukšta atgījė.

Ė kīl jie vėlek ė saulε, ė tol‘,
Ketiondam‘ smert‘ ėveikt‘,
Debesέ ė žvaigždės alsuoj ė moj –
Jie nugal‘ amžino laiko.

Pro properšs šīpsanč‘s‘ skliauta bekrašče,
Pro žaibo, pro griausmo, pro blīksn‘,
Par lauku, par miošku ošent‘ rašto
Jie žemėn karalės sugīžt.

Nons‘ ašėn‘ toks mažs tavajam šešėl‘ –
Tiok dulke ont kele nomīnta,
Man‘ šīpsas ė verk‘ poėts ėšėjės‘
Ė deimant sielon ėkriont.