Skaudi net ir mintis, kad gali žūti
Prie obelies iškilęs baltas žiedas.
Pirma snieguolė, ji tokia gležnutė,
Ir šalčio pančiai — suledėjęs sniegas.

Juk būtų metas, kovo dienos bėga,
Ir saulė vis aukščiau į dangų kopia,
Tiktai nakties žvaigždėtoji sermėga
Nukaršusiais speigais žemelę gobia.

Trapi gėlė, vėluojantis pavasaris...
Ir kiek laukimo — kada jis pagaliau?
Greičiau Pietys atpūstų savo debesis,
Pripildytus gaivinančio lietaus.

Nelinksmas supasi lazdyno žirginėlis,
Žilvitis slepia pumpurus švelnius,
Po stora pusnimi žibuoklių miega mėlis,
Nors būtų laikas spalvinti šlaitus.

..................................................


O gal pavasaris į žmogų žiūri?
Pakilęs kovo vidury, ilgai taip vietoj stovi.
Juk laisvą Lietuvą, svajonę turi,
Tiktai gyvena kaip anksčiau, vis dar šaltoj tikrovėj.