Šalta naktis, ugnikalniai nurimę
Dūmoja pypkę akmenys juodi.
Migla apylinkes, laukus uždengia,
Tėvynės ilgesys išsiskleidžia širdy.

Tylu aplink, tik varpo dūžiai
Į atmintį ir vėlei įsibraus.
Ieškosi dar vilties, kad nepalūžtum,
Gimtinę saugosi lig užmaršties.

Skaudės labai gimtinę prisiminus:
Jos dangų, žemę, paliktus namus.
Ir saulę, rytmetį pakilusią
Nušviestus auksu arimus.

Banguos ne Baltija, o vandenynas.
Prisiminimai skubins į namus.
Ir širdyje išsikerojęs optimizmas
Lydės, kol grįši pas savus.