2 Kamilė

— Kas sumokės už tavo klaidas? Kokią kainą tu nustatysi? A? Brangutę metas susitvarkyti. Metai prabėgo, ir kas... Kas iš tavęs užaugs? Ogi niekas. Ogi gaila tau savęs. Liaukis, kale. Liaukis. Nustok verkšlent. Vyrai, su kuriais miegi tau rūmų nepastatys. Kalė. Kekšė. Gaila tau? Ko? Savęs. Liaukis. Liaukis, sakau. Nekęsk savęs, nekęsk savęs už tai, kad tikėjai. Nekęsk savęs, kad skendai tame liūne... Toje begalybėje. Kalė. Jis vedęs. Jis vedęs. Jo dukrytei metai su puse. Nekęsk savęs. Tu juk neišardei šeimos. Tu nieko jam nereiški. Vienam nereikėjo, kitam irgi nusispjaut buvo. Kalė. Kalė, kuri gaili savęs, bet kitiems... Koks skirtumas. Permiegos, pasilinksmins, išgers, parūkys... Ir ką... Tas kvapas tavo paklodėse... Švelnūs prisiminimai, jų bučiniai... Kuris tau į kaklą įkando? A? Prisimeni nors? Ar per girta buvai? Jie visi išeina. Niekam tavęs nereikia. Tau savęs nereikia. Kam dar kankintis, kale tu? A? Niekas tau užuolaidų nepakabins. Skambink. Nekels ragelio. Rašyk jiems laiškus, niekas jų neskaitys. Tu niekas. Kalė. Kekšė. Miegi su vedusiais vyrais. Kur tavo tėvas? Nebuvo jo, nebuvo. Nustok savęs gailėti. Nebeverk. Niekas neateis, nenušluostys ašarėlių.  Juokis brangioji, juokis. Daugiau nieko neturi. Darbo, draugų, mylimojo... Neturi. Neturi katės. Neturi. Neturi už ką pavalgyti, bet cigaretėms sukrapštai. Cha ir tos baigėsi. Viskas. Pakelis tuščias... Tuščias. Tu tuščia. Dar turiu kelis litus kišenėje. Oi, neturiu. Pamiršau. Neturiu. Nieko aš neturiu... Nemylės tavęs, ir nereikia. Nereikia. Tau tavęs nereikia. Kvaiša. Neverk ... Viskas. Aš nebegaliu pakelti rankų... Galva darosi sunki... Ką tu padarei. Telefonas. Paskambink. Kam? – Kamilė išsitiesė ant grindų. Ji jautė, kaip stingsta kūnas. Ji jautė, kaip stoja širdis. Žiurkės. Nuodai. Degtinė. Viskas.
Šviesiaplaukės mergaitės kūną, pabalusiomis lūpomis, rado kambarinė, atėjusi pakeisti paklodžių.

3 Sandra

„Mama,
Atleisk, aš nebegaliu. Aš nebesuvokiu, kas esu. Mama, aš nenorėjau. Aš neturėjau kito pasirinkimo. Aš žinau, kad tai silpnumo protrūkis... Bet aš nebegaliu. Aš nežinau, ką man daryti. Aš... Atleisk. Prašau. Nebepakeliu. Nežinau, ką daugiau galėčiau padaryti. Suklupti ant kelių bažnyčioje ir melsti Dievo atleidimo? Aš buvau ten. Meldžiau. Neatsakė. Neatsakė. Aš žinau, Jis neturi nieko pasakyti... Bet... Aš nežinau... Aš negaliu. Aš silpna. Labai silpna. Nekenčiu savo darbo. Nekenčiu. Nenoriu daugiau. Pavargau. Labai pavargau. Nepyk.
Nebežinau, ką pasakyti... Myliu tave. Bet... Labai pavargau. Nepyk.
Nepyk.
Tavo, Sandra“

4 Vaidas

Miškas. Tylu. Aplink balta. Vakar buvo pirma diena, kai snigo. Nedaug. Tik truputį. Baltas sniego kilimas nuklojo medžius, žolę, akmenukus, traukinio bėgius. Ramybė, ją drumsčia tik vieniši jaunuolio žingsniai. Jis balansuoja ant  bėgių, lėtai stato vieną koją, tada kitą... Labai lėtai... Svyruoja. Vaikinas eina išskėtęs plačiai rankas, tarsi griebdamas už menamo turėklo. Jam darosi neramu. Kartkartėmis gręžiasi atgal, tarsi kažkas eitų už nugaros... Tarsi būtų šalia... Tarsi... Bet jis buvo vienas.
Staiga iš už posūkio prasiskverbia šviesa. Garsas. Vaidas nebebuvo vienas.
— Atvažiuoja, — sumurma. — Atvažiuoja.
Eidamas bėgiais Vaidas svarstė galimybę... Galimybę išeiti. Įpročio vedamas, nušoka nuo bėgių. Įpročio vedamas pasitraukia tolyn. Juk kiekvieną dieną jis čia vaikšto... Kai sunku, kai gera... Jis čia. Bet... Šiandien... O kas būtų?
— Aš pasaulio valdovas! — sušunka ir šoka ant bėgių. Paslysta. Krenta. Traukinys artėja. Nespės pasitraukt. Baimė sukausčiusi kūną. Viskas. Nejau. Šiandien. Viskas. — Aš nenorėjau...