Ką pasakytum jam, jei jį sutiktum ant namo stogo, pasiruošusį šokti žemyn?
Ką pajustum jai, jei sutiktum ją prie žalios obels, rišančią kilpą aplink šaką, pilną rausvų obuoliukų?
Ką leistum jam, jei pajustum, kad tas žmogus tuoj žengs į gatvę, tiesiai prieš atvažiuojantį autobusą?  
Ką sušuktum jam, jei žinotum, kad jo galvoje tėra viena mintis, mintis tabletės?
Ką atiduotum jai, jei matytum — ji tuoj nuskęs vonioje?
Ką pasakytum man, jei prasitarčiau, kad planuoju surūkyti dar kelias cigaretes ir nužudyti visus šiuos žmones tik tam, kad pačiai nereikėtų mirti?
Mirtis. Šiąnakt mane galite vadinti panele Mirtimi. Šimtas ir vienas šiąnakt mirs. Šimtas vienas, kad atpirktų vieną. Šimtas vienas... Šimtas viena širdis. Du šimtai du inkstai. Daug skrandžių... Oda. Galybė blakstienų. O kiek nenuridentų ašarų? Kiek gyvenimų, iššvaistytų vėjais? Nė vienas iš jų negalėjo šiąnakt pasirinkti. Vonia, sodas, laiptinė, rūsys, miegamasis, miegamasis, baseinas, palata, gatvė, mašina... Ir virvė. Ir peilis. Ir degtukai. Ir ... Šimtas vienas žmogus. Viena naktis. „Kodėl aš?“, „Už ką taip mane?“, „Pasigailėk...“, „Atleisk“... Paskutiniai žodžiai, paskutiniai daiktai, paskutinės vietos. Panelė mirtis sėdi prie savo rašomojo stalo pasiruošusi rašiklį. Ar jai nors kiek rūpi? Ne. Vienintelis žmogus, kuris jai rūpi, pastūmėjo ją išeiti. Kovodama už savo gyvenimą, ji suplanuos šimtą ir vieną mirtį. Ji nuspręs, kas mirs, kiek kartų jie mirs, dėl ko...
Panelė Mirtis imasi darbo.

1 Albertas

Ką daryti, kai tau labai labai skauda? Kaip nugalėti tą beprotišką jausmą, kuris giliai tavyje? Tą jausmą, kuris verčia kraują stingti... Tą jausmą, kai žinai — tavo paskutinės minutės bėga, o tu tik žiūri į tuštumą, juodą tuštumą baltoje sienoje. Tu jauti — ranka ant kelių virpa. Sugniauži kumštį... Auč. Rankoje buvo aštrus peilis. Pamiršai, kad turėjai.
Albertas lėtai atsistoja. Numeta peilį ant lovos. Susipjaustė pirštus. Netyčia. Raudoni lašeliai ištepė marškinius. Velniop. Jis lėtai prieina prie lango. Šalta. Peilis ant lovos... Galvoje kirba mintis. Ir peilis čia pat. Tik ką su juo daryti? Skauda. Truputį skauda.
— Reikia persirengti, — lėtai atsisagsto marškinius. — O kokia prasmė — juk vienaip ar kitaip... Ne. Negaliu. Negaliu. Negaliu. Negaliu... Negaliu.
Albertas žino — malda jau nebepadės. Atsisėda ant lovos krašto. Peilis tarsi draugas prisiglaudžia šalia. Šilčiau. Darosi jauku. Juk jis nebe vienas. Nebereikės vienam sėdėti, vienam ... Nebereikės.
Dvidešimt devyni metai... Ir ką?
Kambarys lieka tuščias. Šešėliai lėtai apglėbia stalą, kėdę, lovos kraštą... Praeina valanda. Sutemsta. Tamsoje tuštuma pastebi dar vieną... Šaltą kūną, permirkusį ir sustingusį raudonose sultyse. Jaunas mėnulis šoka peilio ašmenyse...