Sykį Rusijos caras, pasikvietęs savo gerą draugužį Piotrą, liūdnai prabilo:

- Zmėj Garinyč garsėjo trimis galvomis ir visgi nesugebėjo Ivano sutramdyti. O aš teturiu vieną ir stačiai nežinau, ką bedaryti.

- Nesijaudink! - pamerkė akį šelmis Piotras. - Tu - vieną, erelis - dar dvi. Ką nors sumąstysim!

Bet vos tik įnyko Petruška rūpestėlio spręsti, išsyk dribo negyvas su kulka nugaroje.

Caras, stebėjęs šią operetę, taip nusiminė, jog net pradėjo laukti šviesesnių dienų. Tokį jį - susenusį, nusivylusį ir vis tebelaukiantį - nuvežė atsipūsti Jakaterinburgo sanatorijon.

O tenai pasiruošęs Ivanas tykojo. Atsivedėjo bernelis ir vienu mostu nukirto ne tik skaudančią caro makaulę, bet dar dešimtį, rodos, niekuo dėtų galvų.

Nuo tos dienos visus trisdešimt penkerius metus galvas kapodavo nutaisę atsainias mimikas ir nesivargindami priežastimis.