XVIII

Vaclovas Intas Mosėdyje

Skrido dienos, tartum slydės linko,
Besileidžiant nuo stačių kalnelių –
Puskelėj prie upės šlaito linkio
Maudėsi ir niekad nesušalo.

Kūnas dega lyg liepsnon pakliuvęs,
Lašas blizga skaidruma rasota,
Karštis blaškos tik vidaus slėptuvėj,
Nesoradęs pilnomos nei sotės.

Tik rausva migla oda rasoja –
Pats gerumas kūno prakaituoto,
Ši vieta, netyčia surastoji,
Daug mieliau už pirtį beržo šluota.

O žiema ties Krakėmis kaip rojus –
Į kupras kalnelių įsukiota,
Grįždavo lyg skraidykle lekiojęs,
Be rašytų knygoj etiketų.

Krakiškiai gerai žinojo vietą –
Upės vingį į daubas įmintą,
Tarp krūmokšnių sniego pakylėtą,
Kur pliuškenos daktarėlis Intas.

Jam reikėjo plūktis, vadovauti –
Baldai ir seselės, ir sodyba,
Ir ligonių su širdim, su plaučiais,
Ir visi į jo rankas įkibę.

Žinoma, ir seserys čia triūsė –
Zitos, Bronės ir Justinos rankos
Daug padėjo šluojant, valant rūsį,
Ir darželį sukasant į lanką.

Gal kada ir pernelyg užgulęs
Spaudė jas prie juodo kiemo darbo,
Bet išvalė sodą tą didžiulį,
Tarsi kelią ateities ir garbę.

O patsai, tas Mosėdis, lyg nieko,
Kaip namelis ilgas ir dviaukštis –
Blizguriuoja prūdo storas sliekas,
O bruku arklių kanopos kaukši.

Ten už prūdo stačiašlaičio kranto
Medžiai ir nameliai pakylėti,
Dešinėj vanduo malūno krenta,
Ir namai – lyg ūkininkų klėtys.

Ir gatve pavaikščiot būtų gera,
Bet tvarteliai visą miestą teršia –
Bėga srutos, ir kova už švarą –
Tai kova su kiaulėmis ir veršiais.

Kiek kiemelių šiukšlėmis apėję –
Visą žiemą pila, kas pakliuvo,
Šiluma kai sniegą išakėja
Šliūkščioja, kaip dumblas iš piltuvo.

Kartais ir pas gydytoją eina
Rankų, kojų dubeny neplovę –
Jis išrašo receptą be kainos –
Muilo pirkis – veržkis į gerovę.

Skaros sodo namas atjaunėjo,
Ir langai skaidria šviesa sužiuro,
O kelelio nušluotoj alėjoj –
Akmenys, gubojos iš pajūrio.

Vaclovas ilgai stebėjo gamtą –
Žydinčią ir tą, kur sukietėjus
Laukuose po krūmais sugabenta,
Įsiskverbus žemėn, kaip Antėjas.

Ir galvojo sudėliojęs laiką,
Prisiminęs mokslus ir likimą –
Širdimi į „kūlį“ nusitaikęs
Vartaliojo, džiaugėsi, nerimo.

Juk pasaulis niekur nekartojas –
Dauguma į mažumą pavirsta.
Ėmė skaldyt akmenis artojas,
Iš gilybių traukti juos į viršų.

Perka skaldą gatvėms ir statyboms,
O akmens didesnio pelnas kitas.
Iškala, ir paraką užlipdę,
Susprogdina kvarcą ir granitą.

Prie Šilalės žalio eglynėlio
Ir iš žemės traukia, ir atvežę –
Sunaikina akmeninę vėlę,
Dulkės žemę lyg krauju nudažo.

Gaila juk į akmenį pažvelgus –
Priešas – draugas ir daugiau, jei nori,
Juk ir šiandien akmenys dar žvilga
Dvaro tvarto sienoj įsikorę.

Vaclovas dar pabaigos nematė,
Net ir tikslo dar neaiškios vėžės,
Bet netyčia, lyg kažką supratęs,
Ima lauko akmenį ir vežas.

Tas akmuo su nematytais raštais
Ir sluoksniuotas, gal pekloj tirpdytas,
O iš vieno dar žemėto krašto
Nuostabiai prasišviečia granitas.

Ir kad to, paties gražiausio kiečio
Nesutremptų nei pirklys, nei sukčius,
Intas ima akmenis žymėti –
Ieško jų, kai pas ligonius suka.

Ir laukuos, kur melioruoti plotai,
Rados akmenėlių gyvas galas,
Tarsi Into mintys augalotos
Būtų lauko akmeny įšalę.

Ak, laukai, ak, toliai, ak, vargeliai,
Ak, pasauli, suremtas iš proto,
Jau skaičius rašyti vaikas gali
Ir laukais su dviračiu lekioti.

Kas iš to? – Juk pargabenti reikia,
Kilometrų dešimtim sukarti.
Žmonės – eikit, žmonės Intą keikė,
Ir su kartim važin „kūlį“ vertė.

Tam vežėjui, šitiems talkininkams,
Ne skolon, o tuoj atlygint reikia,
Šitaip tik į darbą įsikinkęs,
Vaclovas kūrėju išsilaikė.

Ir kainavo, žinoma, ne rublis
Dešimtim, o gal šimtais išnyko –
Pajudėjo iš laukų didžiuliai
Akmenys į kiemą šeimininko.

Netylėjo, nuodugniai ieškojo,
Kabinetuos savo planą rodė,
Pastangos nukrisdavo po kojų –
Juokės – mindė širdį, o ne žodį.

Tik Gedminas rodos įsiklausė,
Neatstūmė – dirbk, jei sugalvojai,
Planas tavo – pokštas iškiliausias,
Jei pavyktų, būtų žemėj rojus.

Sieios jūroj dar skaisčiau sužibo
Piešiamas neįtikėtą vaizdas –
Užsimojo kietąją pilkybę
Užkerėti paverčiant į žvaigždę.

Jo erdvė – tai Mosėdžio gatvelės,
Paupys, kur nuo bažnyčios leidžias,
Plotai, kur po gaisro nusivalė –
Grožio žiedas po dulkelę skleidės.

Ir kol kas jis vienas vienužėlis,
Talkininkų būrį sužavėjęs –
Ir šiukšlynai piktžolėm apžėlę,
Tartum medžiai mirę, nužievėjo.

Jau į Into sodą akis sminga,
Akmenį ne vienas delnu glosto,
Ir į kiemo želmenį prasmingai
Stato žmonės akmeninį sostą.

Nuo vienos trobelės, vieno kiemo –
Supratimas intiškas jau skleidžias,
Kol banga ta daugelį apsėmė
Ir šaknis jų sąmonėn įleido.

Bet akmuo juk akmeniu ir lieka –
Neišsprogs pavasariui atėjus.
Pamestas, nors išvaizdus ir lieknas,
Laukuose daug amžių pragulėjęs.

Čia, mieste, jie suversti kaip kryžiai,
Taip ir drybso negyvi, be dvasios –
Akmenėliui reikia savo skrydžio,
Tik sunku pajusti jį, suprasti.

Reikia žalio medžio ar gėlytės –
Lai kietumą snaudžiantį kutena,
Gyvu stievu nejučia apvytas –
Kontrastu įsisiūbuoja menas.

„Menas“ – gal per aukštas šitas žodis,
Paprasčiausiai – mums akis patraukia.
Tūlas, sužavėtas išsižioja –
Ir klajoja po kampelį jaukų.

Juk ir augalijos valdos plačios –
Ko tik žemėj augančio nerasi?
Lietuva – tik okeano lašas,
Tik mažytis plėmas šitos rasės.

Daug kelių nueiti reikia žmogui,
Pažinčių užmegzti ir kentėti –
Juk nei gėris, nei niekingas blogis
Kelyje po vieną nesimėto.

Perlipęs aukštų brūzgynų kalnus,
Intas savo vasaras paskyrė
Tolimoms kelionėms, kur be balno
Teko ropštis, skverbtis irklo yriais.

Ir iš ten vis siuntė mosėdiškiams
Augalus ir sėklas visokiausias,
O sugrįžęs po kiemelį dyžės –
Sėjo ir sodino, lysvę rausė.

Gatvėse tų akmenų daugėjo,
Augalai išdygo nusigandę,
Nes kitoks čia pūtė ryto vėjas,
Ir žiema kitaip nagus galando.

Ir išliko, nemažai išaugo –
Prisitaikė, iškentė, išdygo,
Ir pamėgę vasarini lauką,
Įsirašė akmeninėj knygoj.

Keitėsi miestelio margas rūbas,
Metai nešė džiugesį ir darbą –
Rankos nuo darbų sunkių įgrubo,
Ir mintis gilyn, platyn vis skverbės.

Jau dabar pas Intą ėjo daug kas
Patarimo, ar žolės kuokštelio –
Kaip kieme, kur beržas dailiai auga,
Akmenį guldyti? Gal prie kelio?

O visatos pirmapradė terpė –
Mėlynas ir šiltas vandenėlis,
Į pasaulį mūsų įsiterpęs
Lig širdies, lig nemariosios sielos.

Ir gėlynas ar krūmelis mažas,
Net akmuo suspindi atsigavęs,
Jei šalia fontanas išsirąžo
Ir į žemę pila jaukią gaivią.

Ir prūdelis negilus jei spindi,
Jei lelijos žiedą subrandina,
Lyg palaimos pats švenčiausias indas,
Žmogų traukia, prie savęs vadina.

Prasidėjo prūdų ir duburkių
Pats gražiausias mosėdiškių taktas –
Tvenkiniais pagražintuosius burtus
Ėmė Intas miestelėnams sekti.

Ir didžiausią prūdą savo ūkio,
Salomis, lelijomis papuoštą,
Intas kasė, ardės kaip padūkęs –
Siūlė mums tarsi Joninių puokštę.

Čia ir akmens į kalnelį lipa,
Skęsta į saulėto gylio šviesą,
Ir tarp medžių šimtametė liepa
Vandeny linguoja išsitiesus.

Ir didžiausios žuvys ratą suka –
Jaukios ir raudonos kaip medūzos,
Ant lelijos žiedlapio galiukų
Laumžirgiai ir musės šėlsta, dūzgia.

O vėsa, kai saulėtas birželis,
Atsisėst ant akmenėlio traukia,
Prūdo akys žydinčios ir žalios
Mirksi saule, debesėliais jaukias.

Intas jau net žemę savo turi –
Po dangum muziejus, takas žvyro,
Ir berželių žaliaskarės burės,
Per raukšlėtus akmenynus irias.

Lengvumu kvėpuoja gyvos šakos,
Čiurliais skamba upės ilgas vingis,
Apkabina, jaudina ir šneka
Apie Into rūpesčius didingus.

Kas žingsnius galėtų suskaičiuoti,
Kas mintis surištų gal į knygą?
Kai žmonių gyvenimai kaip luotai
Laiko akmenynuose įstringa?

Nuplaukė tas pirmo žingsnio laikas,
Nuplaukė ir darbas prakaituotas,
Tik žmogaus svajonės išsilaikė
Ant didžiulio riedulio kuproto.

Ir miestelio gatvių atminimas –
Dabartis ir praeitis sustingus –
Into žingsniais laikosi ir minas
Vis giliau į naujo kelio vingį.