Norint pasdaryt skaniausius miltinius blynus, raikia paimte metalinį ar malinį bliūdų. Išsirinkt naravų šaukštų. Kas yr naravus? Tai taks, katras nėr sumtelis, bet ir ne šaukštelis. Tas yr šaukštas. Pageidautina su nei per ilgu, nei per plonu runkenu. Naravus šaukštas raikalingas bo raiks ilgai plaktę. Blynai darąs tik iš undenią ir miltų. Da biškį raikia indėt druskas. Ne pūdų, a kiek telpa tarp tri pirštu. Raikia, kad blynų tešla nesbirbiziuotų, tai raiškia, jag tešloj nebūtų miltinių birbizų. Ka daugiau birbizu, tą blagiau. Raiškia gaspadynes raitingas žemas.
Blynas būtinai turi būtią plonas, per visų keptuvį ir apvalus. Apvalumai turi savą privalumų, nes gražiai be priekaištų susvynioja triubelan. Suprantat kokia čia magija. Apvalumas triubelan. Triubelą dedama į plyšį. Plyšys jau burnoj.
Nu trubeli raikia plėšt, ne šiaip sau grūst burnon. Raikia atplėšt gabalioku, katras lygus trims runkas pirštam. Ja atlaužus dėt ant šakutes, bet ne bet kaip. Šakutiu best atplėštan blyną gabalioka galalin  pirma na savis, a paskui un savi. Čia taks dyksnys, kaip siuvant. Susidarius laisvam platelį, tarp blyną gabalioką galų, būtinai nykščiu išbest dabely. Tai tarsi atspaudas, žymę, svarbiau nei pasą duomenys. Ti mūsų pirštą rievęs. Aš būktai tyliai kitiems parodau, jag blynas maną. Tai tas pats, kų dabar prekybininkai parduoda, kaip “taurių žymekliai“, prisklijuoji ant tauręs ir žinai katra tava. A mūs senoliai seniai apie tai jau pagalvoja.
Tų svarbių blyną kanstrukcijų raikia dažyt. A dažama ana bulbiniu dažiniu. Dažinys būtinai paduodamas visiem vienam bliūdi. Ir visi dažą svarbu sava blynų bendram bliūdi. Neraikia ne lekštelių, ne spatkelių tik kekvienas turim šakelas (močia da jas “selikam” vadina). Ir teip būdavą sutvirtinamas bendrumas tarp žmanių. Dažymas turi svarbių reikšmį. Visi esam pre apvalias lekštes tarsi pre pasaulia. A kas yr pasaulis? Tai mana šeima ir mana artimi žmones. Bliūdas tarsi centras. Visi in jį pasisukį. A pabandyk kiteip, gi neišeis. Valgydami žiūrim vienas kitam in akis, lūpas ir dažam blynus atvirais dilnais.
Skaniausias bulbinis dažinys daramas iš bulbas. Raikia labai smarkai jas išvirte. A gerai pavirus uždėt dungti un puodą ir nusunkte. Sunkas neraikia išpilt. Kačėlu sugrūdus bulbas supilte sunku. Dažinys gaunas gana tirštas. Un viršaus pageidautina užpilte pačirškintų spirgučių. Kartų klausiau mamas kaip juos padarytę. Ana sakę, jag mažiau galvų sukčiau, vistiek nieką nesiarentuoju. Bus geriau jai grait bėgsiu Utenas turgun ir pirksiu lašinius pas plikų kaip tilvikas ūkininkų, tikrai pataikysiu, kad ir nieką nesupruntu.
Dažnai grįžtu iš sostines su pakabintu skrandžiu. Matinėlą pasižiūri in mani, palinguoja galvų ir pamislyja, kad toli aš su savą gyvenimu na tesos gyvenu. Grait užuplaka blynų. Patekalai iš vaikystes abejingų nepalieka. Grįžtu namą ir raikia iš draugą, kur man pa dešini sėdi, skrandį skolintis, be pabaigt valgyt blynų negaliu.
Ješkojau aš sostines kavinių, kurias prekiauja blynais su bulbiniu padažu. Vienu radau, bet šia blynai papuliarumu nepasžymėja. Niekas nemakėja jų valgyt. Pabandyk vienas susisukt blynų triubelan ir dažyt bulbiniu dažiniu. Neišeis. Venam nesgaus. Tik runkas sustepsi ir viskas.
Kai gavam valgyt iš skirtingų indų praradam bendrumų, kiteip sakant individualizavamęs. Kekvienas savaip, kekvienas pre sava lekštes. Žiūrim tik pa sava nosim ir būnam tik su sava mintim. Tadel ir pikti, susraukį ir pavargį. Atsisakem bendra valgymą ritualą, nes nebėr laiką visiems ta pačiu metu sėst pre stalą.Nebežaidžiam formas transfarmacijas žaidimų, nebėr ir buitines erotikas.