laikas tirpsta po kojomis moterims
palaidais plaukais raudonom lūpom
tirpsta gatvėse nuo maisto kvapų
ir prieskonių kurie primena jūrą
laikas tirpsta stiklinėse kartu su ledukais
pasimeta tarp akių virš taurės susižvalgiusių
ir dingsta kartu su juoku už gatvės kampo

laikas išgaruoja iš puodo ankstų sekmadienio rytą
užsitepa ant sumuštinio ir pasikloja lovoje
išsisupa iš užuolaidos pro atvirą kambario langą
išsivaikščioja po laukus nuo namo ant kalno
ir jo beveik nebelieka net autobusų tvarkaraščiuose

turbūt jo pasigenda tik akmeninis fontano šuo

laikas dar kartais save įrodo per patį vidudienio karštį
sausais bokšto laikrodžio dūžiais

bet visi atėjūnai jau žino
kad vistiek nebe tas
kad jau vistiek visada nebe tas