Taip tyliai skambančią naktį
vėl matau kieme budintį klevą.
Lyg srovė vis plukdydama valtį,
jausmai jo širdy dar rusena.

Vaizdinių žiburiai mirguliuoja aplinkui,
gailiai liūdi dienų, kur pražuvo.
Kaip nuo sienų bebyrančiam tinkui,
lapai krenta, pradings jų kepurė.

Karts nuo karto, dar suskambant vėjui,
klevo balsas dar žemėn atūžia.
Bet girdėt per vėlai jį pradėjau,
tik tada, kai nulinko sparnai jo palūžę.