Gyvena kartu Baltakarčiu kaimi Katinas ir Krapyte. Gyveną ūkiškai. Buva mažai raštingi. Darbus dalyja in vyriškus ir moteriškus. Mylėja artimų sava. Kaimynus gerbe. Neliažuvava, nes aukštesnius principus turėja. Dievu išpažina. Ne tiek išpažina, kiek bijoja nepažįstama. Jiems atrode, jag visus veiksmus su ponu Dievu aptardava. O patys daugiausia laikydavas gamtas nustatytas tvarkas: laiku keltes, laiku gulte, laiku veste, laiku žodį ištarte, o kur raikia patylėt. Visas elgesys ir priklause na gamtas. Nesakysi, jag su gamtu gyveni, raikia sakyt, jag su Dievu.
Kai Katinas vedę Krapytį, kunigą paklaustas, ar mylas ir bus ištikimas vargi ar skurdi, tylėja. Kunigėliui neatsakę. Visi buvį artimieji suklusa. Bet pa kuria laiką pasgirda jaunikia atsakymas - gal bus viska. Šeimoj, kaip gamtoj, pa liūčių sezoną insvyrauja pragedruliai, t. y. gražesni arai.
Gražias maters Krapytes būta, bet ir valdingų charakteriu turėja. Ir paspuošt labai mėga. Visadu žinoja, kakias spalvas turi būt suknela. Katroj vietaj paraukta ar prilemenuota. Kas tur būt paslėpta na kitu akiu. Pati rinkas medžiagas ir pati siuvą. Baisus kaimą kriaučius. Kaimą beraštę materis be stilistą pagalbas išmanę aprangas kuodų, drabužią ilgį ir praporcijas. Viską buvą iš gamtas išmokus. Be skarelas, broškes ir radikulia in žmonis neidava. Kai pradėdava vyras Katinas niūriu žvilgsniu braukte, vis sakydava, jag ne del savi dabinas, a bažnyčian puošias. Dievui nori būt gražesna.
Sulėkdava visas Baltakarčių moterėlas bažnytėlan ir rodydava Dievui sava nademių vaisius, viena neriniuotų suknelį, kita austų skarelį. Visas turėją ku parodyt, jai ne runkų darbus tai batus, paskyšį pa pažasčiu atsnešdavą. Medinis Dievas, medinej kaimą bažnytėlaj svaigą na moterų antgamtišką grožią. Ir visom, da neperžingusiom medinią slinksčią, atlaisdavą. Ir jagu būtų galėjis pajudint sava medinį runku, butų šventinys materėlių galvas, kojas, runkas, akis. Devulis žinoją, jag materis davus gyvybį nars venam vaikeliui yr švintoji. Nes medinis Dievas, medinej bažnytėlaj, stovi šalia medinės maters, katra laiką kūdykį. Dievas juk stovi, a gal iškėlys runkų laimina. A medinę materis visadu laiką naštų. Ana laiką kūdikį. Medinis Dievas nekritikavą mažiau paspuošusių, žinoją jag tas maters namuos auga desėtka laimių, dešimt vaikelių. Tadėl vienas gyrę a kitas laiminą. Tik vienas Dievas žinoja, kiek iš kekvenas laimių atemę. Susdarytų visas angelų choras. Materėlas del tą liūdėją, bet žinoją, jag raikia dalintis, taks gamtas noras.
Kaimą žmones gyvena pagal gamtas ciklus. Gerbe senus žmones. Žinoja, jag senesnis tai rūgštesnis. Ar rūgštesnis, ar tulžingesnis, priklausa kokius skysčius iš gyvenimą taures gėre. Neraikalava iš senesnių žmanių turėt nuomanes, tik stačiai jiems tarnava. Žinoja, jag kekvienas žmanių sezuonas turi skirtingų graitį ir nuotaikas. Kas tinka rudeniui nelabai tinka žmogui – žiemai. Pasiekia gyvenimą rudenį ir rengias pagal sezuonų. Sijonų ilgiai pakinta ir medžiaga staresne atsrunda. Danksta savi, nars ir vasara, bet širdy gyvenimą rudens sezuonas. Rengiamasi ne pagal arus, a pagal gyvenima sezuonus. Buva kaimi takiu, katre gyvenimą sezuonus sumaišydavą. Seni rudeniniai bernai paskui mergelas – pavasarius begiot pradėdava. Tokius kaimi durneliais vadina. Pavadinimas durnelis ne žmagaus savybes nusakydava, a daugiausia ribų. Nemėgą kaimi žmanių katre peržingdavi ribu. Negalima buva ažrustint gamtas.
Katinų šeimyna gyveną artimai gamtas ciklams, pagal juos ir Katiniokai gyveniman pasbeldę. Vyresnėlį pavadiną Ramualdą vardu. Anas visų gyvenimų su plunsnu rungęs. Ar ana jį, ar anas jų. Ach te vyrai. Jems rūpi sunkūs fiziniai darbai. Juk rašymas na arimą ar pjavimą nelabai skirias.
Jaunę buvą Irutę, katra paveldėją visų motinas Krapytes valdingumų. Vis už maters dalių kariavą ir jaunėlas moke kaip su vyrais elgtis. Sakydava, jag šūdas ne šeima, jag raikia su vyru tartes. Pati viskų spręsdava ir surikiuodava. Tikrai žinoja daug paslapčių. Patika viena gundymą paslaptis. Ti net sakyč gundyma mekanizmas: kai draugauji su vienu vaikinu, da turi akį mest in kitų. Dešinę akis žiūri un vienų, a kairę un kitų. Tai taks kaketavimą ir žvairavimą pratimas. Kai pamatau žvairų žmogų man gėda, be negaliu susturėt nesjuokus. Man atroda, jag anas žaidžia su manim šitu kaketiškų žaidimų. Pasjuntu tuo antruoju in kurį žiūrima norint flirtuot su pirmuoju.
Vidurinioji Paulytę, atsdūrus tarp seses ir brolią, buvą nei šis nei tas. Sunki padetis, kai atsiduri tarp kažką. Maną atsradims sutapą su tevų rudenišku sezuonu. Tadel gimiau vasarų, bet su letum širdy. Nepastavaus charakterią ir vis žvairuoju. Vienu akiu žiūriu sostinen, a kitų akį metu tėvišken, ti kur mana namai, ti kur žmones kalba man supruntamu kalbu. Kai pradedu kalbet savu kalbu supruntu, kad užeja savu namu ilgesys. Juk ne vien ta vieta, kur gyveni, yr tava namai. Tava namai yr ir tava kalba. Ne veltui vienas prapiesarius pasake, jag „Kalba yra mūsų namai“.