Lurdas

Kai numiria mana sanialis Juozapas, našli likus ją pačiai, mūs babutiai Julijai, gyvint unt svietą pasdaria suvis markatna. Ana buva jau miatuos ir niabiaturėja macias prie ūkias pamačyt. Prauda, da praskūsdava bulbų, da pravirdava zacirkas su prėskiniu, alia mana momai nepasdaboja jas pomaščia, ba akys poblagiai matia. Kiek atamianu, ana sadėdava unt suolą pria piačiaus ir kalbėdava potiarius, dažnai ir apsraudodava. Babutias iškandijam visi. Alia nabašniką sanalią iš numirusių prikialt niagalėjam. Labiausia babutias iškandija jas duktia, mūs moma. Nu ir kas, kad iškadija, tuoža niekuo pamačyt niagalėja. Mana moma pristygus kuntrybias da ir apsbardava, kad ana raudodama tik sau ir šeimynai sveikatų gadina. Momai apsbarus, geriau nebūdava, ba babutia da labiau raudodava, a momų pradėdava soviastis mūčyt, ba ana žinoja, kad sianam žmogui užduot širdį didialis griekas.
Su šituo grieku moma nuviaja spaviadin.
Spaviadoja jauniausias kunigėlis, katram tuoža buva iškada mūsų markatnas babutias. Anas vietaj pakutas liepia momai išrašyt babutiai gazietų „Lurdas“. Už diasetkų litų rozu un mėniasią babutia jį gaus pilnų prirašytų švintų pasiskaitymų, katria padės jai apsispakajit.
– Nieka su „Lurdu“, kunigėli, niaišdegs, ba mana moma skaityt niamoka, – pasakia mūsų moma.
Išdegs, paskaitysi tamsta, svarbu, kad jūsų babutia nustot raudojus, – kaip kirviu nukirta kunigėlis.
Pakuta lieka pakutu. Čia jau nieka niapadarysi. Prisiaja momai „Lurdų“ išrašyt.
Pirmų numiarų pačiam viduržiamį ataviažia susiedas Alfansas Batūra, kai važiuodamas iš pieninias užvažiava pačtan padabot, ar neataja laiškas iš Kauni gyvianunčią brolią Igną.
„Lurdas“ buva pilnas ne tik švintų pasiskaitymų, alia ir švintų abrazdėlių. Babutia iš rozą atsiniašia akuliorus, pasdėja šonan ražunčių, nusišluostia ašaras ir pradėja dabot „Lurdų“. Jai dabojunt abrazdėlius mias su broliu tuoža sukišiam ti sava nosis. Dabojam visi trys, alia litarų nepažindami niaką tuolkų nesupratam. Prisiaja babutiai mamos prašyt, kad piarskaitytų, kas pa abrazdėliais parašyta.
– Maryt, vaikiala, paskaityk, kas čia parašyta, – rodydama pirštu abrazdėlį paprašia babutia.
Moma nusišluostia miltuotas runkas, čistai nušluostia stalų, pasdėja „Lurdų“ ir paskaitia:
– Švintas Pranciškus gyvūlėlių patronas.
– Matai, kaks navatnas švintas Pranciškus ir pasrėdys navatnai, – divijas babutia.
Paskaitia moma ir kas pa kitais abrazdėliais parašyta, alia kų skaitia jau nia atamaniu. Skaitymas babutiai ir man pasdaboja, tik bėda, kad moma skaitymui čėsą niaturi. Visa ūkią, možna sakyt, un jas vianas piačių. Vyrai išvažiavi miškan malkų, a sumdyta miarga linus braukia, staklas čėsas gryčian niašt, prasdės audimas, a tvartas pilnas karvių, paršų, avialių, vištų, kurkių, tik spėk visus pašiart ir pagirdyt.
Šiaimyna niamaža: savų pinki,  da biarnas sumdytas ir miarga, vianų blynų priseina cielų kalnų iškiapt, a kur da pietūs, vakarienia. Atsikialia moma da su patumsiu ir visų dienų un kojų. A mum su babuti kas, mum tik „Lurdą“ skaitymas pakajaus niaduoda. Babutia kur buvus kur niabuvus vis prie mamos ir praša, kad paskaitytų.
– Moma, apspakaik su šituo skaitymu. Atais vakaras, absliuobsiu, pavalgysma vakarienį, susmazgosiu pasūdus ir paskaitysiu, – trumpai drūtai babutiai pasakia moma.
Laukia babutia vakarą. Sėdi galustalaj su „Lurdu“ un kialių, a mana tėtia šidijas iš jas.
– Švintųjų gyvianimą insnarėja mūs babutia. Pati, tamsta, jau biaviaik švinta, griešit sianiai nustojai. Jau kai numirsi, tai tiesiai dungun nukeliausi ir skaistyklas niabiaraiks, – šaipas mana tėtia.
Babutia tyli, nieką nesaka, nars matas, kad šitas žintą štukas apia dungų jai nia pria dūšias, alia su žintu sporit nianori.
– Žintas būt baika, nia pijokas, nia skandalistas ir procias niabija, alia prie bažnyčias ir potiarių niakarštas, suvis niakarštas, – mįslaja babutia.
Sulaukiam vakarą. Susmazgojus pasūdus ir sukrovus juos šiapialan, moma nusmazgoja runkas, čystai nušluosta stalų, pataisa liampas knatų ir paskaita apia švintuosius Pranciškų, Untanų ir Cicilijų. Jau kaip būva gražiai visakas surašyta, kad mias su babuti niat ašaras nusišluostiam, iškada būva Cicilijas. Mana broliui šitas skaitymas apia švintuosius matias nialabai pasdaboja. Jam daug labiau pasdaboja tėtias pasakas apia vialnius, raganas ir razbainikus, a mum su babuti – tik apia švintuosius.
Moma apsidžiaugia, kad babutia nustoja graudiantis ir nusišluostia ašaras.
– Diakavoju ponui Dievui ir kunigėliui, – pabaigus vakarinius potiarius, pridurdava moma.
Apsidžiaugia ana bia raikalą, kitaip sakunt, par unksti. Ana ir sapni niasapnava, kad su šituo babutias „Lurdu“ turias šitiak klapata.
Un rytojaus babutia atskėla, nusiprausia, susišukava, sukalbėja potiarius, pavalgia ir saka duktiariai:
– Maryt, noriu, kad man „Lurdų“ paskaitytum.
– Moma, nu ku gi čia dabar tamsta sumyslijai? Aš gi „Lurdų“ nuo pradžias iki pabaigas vakar piarskaičiau, – niat nustojus pečiui stumdyt puodus, pasakia moma.
– Nu ir kas, kad piarskaitiai? Aš iš tą tavą skaitymą tik ku kalviak atamianu, visa ką niaatamianu. Prisiais, vaikiala, dar rozų piarskaityt, – dabodama un savą duktiarį pasakia babutia.
– Moma, niaugi tamsta niamatai, kad čėsa suvis niaturiu, ba ir liuoba niabaigta, ir bulbas kiaulam nešutintas, ir duona užmaišyta minkit raikia, kaks čia da „Lurda“ skaitymas, – saka moma.
– Prisiais vakarą laukt, kad apsliuobus paskaitytum, – nuslaidžia babutia ir aina užpiačkin ražunčiaus kalbėt.
Ir tiaip kožnų vakarų momai prisiaidava nusmazgot runkas, nušluostyt čystai stalų ir pataisius liampas knatų skaityt apia švintuosius Cicilijų, Pranciškų ir Untanų. Klausiam tik mias su babuti, niai šiaimynai, niai tėtiai, niai mana broliui šitia švintieji suvis niarūpėja. Nia tik moma, alia ir mias su babuti un pomiatias išmokam visas šitas istorijas, a skaityt vis tiek prašiam. Rozų išgirdau, kaip moma skundias sava vyrui, mana tėtiai:
– Jazau Marija, Juozapai švintas, jau kaip man dagrįsa šitia Cicilija ir Prancičkus su Untanu, kad ir naktį sapnuoju. Ot par šitų spaviadį instaisiau bėdų, raikėja čia man lišna klapatą. Dabar babutia pakajaus niaduoda: skaityk jai tų pačių ir skaityk. Aš jau dabot un šitų „Lurdų“ niabiagaliu, a kai pamisliju, kad da tik pirmas numiaras, tai net galvų pradiada sapėt, – markatnai kalbėja mana moma.
Tėtiai iškada pačias, alia kų anas gali padaryt su šituo skaitymu, suvis nieka niagali. Padaryt niagali, a sumyslyt gali. Ir sumyslyja, ba man niat karšta pasdaria, kai išgirdau:
– Maryt, ataduok šitų skaitymų miargiotiai. Parodyk jai litaras, pamakink sliabizavot ir paduok „Lurdų“. Pavaliai pavaliai, čėsą abi turi ir tiagul miargiotia pratinas, vis tiek jai skaityt prisiais išmokt, ba makykla niabia už kalnų. Abiem bus vigada, a tau pakajus, – pasakia tėtia.
Ir prisiaja. Noram nianoram skaitydama „Lurdų“ skaityt išmokau da makyklan niaidama.
sajure

2013-03-10 18:09:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2013-03-11 15:24:30

gyvai)

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2013-03-11 09:46:38

Smagu buva paskaityt...

Vartotojas (-a): Mikolina

Sukurta: 2013-03-10 21:14:43

Puiku! Ir pasmakint možna. kad nigdi neraikia nusmint, ba iš kiekvienos padėties yra išaitis, tik raikia laby panorėt...

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2013-03-10 20:43:37

...toks gyvas įdomus pasakojimas...labai vaizdingai...ir tikroviškai...puiki kalba...

Vartotojas (-a): kunigaikštis

Sukurta: 2013-03-10 20:01:21

Markatnas raikalas, ale vigadnas. Gal ir ne vietaj, vistek šyptelajau ne vienų roz.