Tau, Lietuva, dainas dainuosim,
Kai nešim gatvėmis šilkus,
Trispalvėm vėliavom mojuosim
Kovo vienuoliktą už tuos,

Kurie atgimę kėlės, ėjo
Banga vilties lig pakraščių,
Ryto aušra nauja tikėjo
Ir nešė Laisvę ant pečių.

„Jedinstva“ staugė tarsi hiena,
Dar autonomijos rėksniai,
O tu pasaulį stovi vienas,
Stebiesi pats, kad nebijai.

Tauta atlaikė, nepabūgo,
Tai Dievas davė jai drąsos
Iškęsti prievartą ir smūgį
Speiguotą sausį iš Maskvos.

Istorijos trumpa minutė,
Tik mums, kaip niekada šviesi,
Tai laimė buvo joje būti,
Gyvent sapne - ateitimi.

Nauji laikai, nauji šešėliai,
Priblėso veiduose šviesa,
O taip norėtųs grįžti vėlei,
Kai stiprūs buvome TIESA.

Kai stiprūs buvome vienybe,
Išausta Baltijos kely,
Prikelti rankomis Tėvynę,
Kad liktų Motina mums ji.

Išliko Motina, išliko...
Sūnų tiek daug, bet vieniša,
Save lig dugno išdalino,
Tik pasirodė – ne gana.

Vienam doros, kitam moralės,
Trečiam gi maišo pinigų,
Išskrido be sparnų bedaliai
Ieškoti jaukesnių namų.

Palikę dairomės išbalę,
Kas valdžioje – savi ar ne,
Kad prie namų ir gatvių kala
Žodžius su svetima raide?

Net Konstitucijoj įrašėm,
Bus Lietuvėlė vientisa,
Tik svetimieji kiša raštą –
Kita privalo būt tvarka.

Prabuski, vilke Gedimino,
Užkauk ir vėl garsiu balsu,
Tegul pasaulis amžiais žino -
Lietuvis liks šeimininku.

Pavasaris ir jaunos širdys
Dainas Tėvynei uždainuos,
Tegul visi, visi jas girdi,
Kai vyrai Vilniuje žygiuos!