Teip ju likimas lėme, kad starkus Untaselu numete laby geron, ju mylinčion šeimon. Ale dribtelėjo takian užkampin, ape kurį sokama, kad ti yr Dieva užmirštas kumpelis. Untasėlai prisiėja augt be draugių – sova bendraamžių, mat gyvino atokiam vienkiemy, miška  pakrašty. Jos vaikystes drugy  buva brolia klasioky, bent desėtku metelių vyresni. Kad tie berny, susrinki par juos krūvon, turėtų užsiemimu, jos tėtis išdrože šaškes. Berny grajina, a ana pasistiepus pra stola kumpu, vis nosį tiny inkišus. Ti teip Untasėla ir  išmoka grajint šaškėm. Ir nebet kaip, ale teip gery, kad pradėja visus aplošti. Nu laby grait ulyčiaj pasklida tokia navyna, kad vaikas sulig stalu, ale laby gery grajina šaškėm. Tigi pasdore laby visiems įndomu.
  Anais gūdžiais laikais, ki da nebuva kambainų, kalūkiečiai  jū klaimi na rudenia iki viduržemia kuldava rugius. Da ir rusų kareivių  pa gruzoviku kasdien atveždava talkon. Ir visiem buva indomu sova jėgas išbandyt su vaiku, a Untasėly – nepasduot. Vienas kareivis  musėt buva iš Talimųjų Rytų, gol kur  na Kinijas pasienia, mat jo okys buva laby siauras – kaip tik peiliu prabrėžta. Untasėla vis mamos klausdava, kaip onas mota  kur ait. Ir jai pasdore laby indomu grajinant apžiūrinėt vyrų akis, kol onys mįslina kur pastumt šaškį. Ir kakių tik akių  ana neprisižiūrėja: ir jadų, ir rudų, ir žalių. A va, melynose ana jėme ir nustopijo... Gol kad aplink buva vien tik jauni vyry, teip unksti jos vaikiškaj širdelaj sudygo pirmas meilas fliancas. Nu nešpėtnas buva tas teip vadinamas kavalierius: čiupryna kandziravota, aukštas, da ir bendravardis – Untaniokas. Gery, kad onas buva vietinis, ba kareiviai pa kūlės nebepasrode. A onas vis atvažiuodava su dideliu dideliu gruzoviku klaiman šiudų ir da kakių partiju šaškem sumesdava su Untasėlu, kol gruzoviku prikraudava. Ale jai su juom nebesiseke išlošt, mat laby jų širdela dužydavas, runkelas virpėdava ir nebesmislindava, kaip tas šaškes stumdyt.  Nu, a kad Untasėla pralošus laby nesmarkočytų, dalikotniai paimdava Untaniokas jų in runkų ir,  inskėlys gruzovikan, pavėžindava kelis šimtus metrų. Och, kokias ti buvo laimes adynas! Jai atrode, kad Untanioka runkas ju dungun inkels...
  Atoja pavosaris, klaimas ištuštėja ir niekas nebeatvažiuodava. A Untasėlas širdelaj tas meilas fliancas vis augo ir augo. Ana teip pasiilga tų melynų Untanioka akių, kad nebetrevojo. Aplink tokia ramybe: miškas kvepia nuo sprogstančių pumpurų ir baltažiedžių, gegula kukuoja, vyturiukas virš arimų čiurena, a va, Untasėlas mažoj širdelaj baisi nūdnastis. Neranda sau vietas. Šeimyna vis klausinėdava, ko ana tokia markatna ir kol su brolia draugais nebegrajina šaškem ar sviedinia nesivejoja. A ana ni pati nesuprota, kas su juj doras, kol jai teip raikia tų Untanioka akių ir jo runkų. Ilgy vakarais neužmigdama, Untasėla sumįslino, kad kai Untaniokas kitu rozu paims jų in runkų, ti ana apskabins jo koklu ir nigdi nigdi jo nebepalais... Ir vienu rozu, po ilgos bemieges nakties atskėlusi čiut ne ant pietų, negalėja patikėt sova akim. Netoli jų sodželkos stavėja gruzovikas, a kalūkiečiai sėjo laukus. Kas kvartukan inspylys sėklų, kas viedru in kokla, a kas da senobini šiaudini sėtuvi paskabinis aina gol desėtkas vyrų, ailėn susrikiovi, ir sėja. Untasėla iš karta pamote sova Untanioku, ainanti rozu su tėčiu. Atrode, kad širdela iššoks iš krūtines. Ale kaip gi prie jų priait par dirvu  su tufliukais? Išėji vyry dirvas galan, panuovaly susėdo pasilsėt. Ju narėja Untasėla lėkt prie jų, bet moma sustobde ir paproše nunešt uzbonėlį  čysta undenia vyram atsgert, ba diena ju buva šiltoka. Ne lėke, ale skrido Untasėla su uzbonėliu... Pagyre  jų visi vyry, kad jiem gert atoneše, ale Untasėly tos pagyros nieky – ana tik in Untanioku akis padėjusi. O ju jo kepures gražumas! Kareiviška, su kazirka,  žalia su rudonu juostelu ir da blizgunčiom žvaigždutem.  Onas mat neseny iš armijos buva grįžis. Ale kad Untaniokas nekreipa dėmesia in ju. Untasėla ir šiaip prie jo gretinas ir teip, ti pakniepčina, ti pakutena, ti visaip parušina, a onas – nieka. Ir da motas nelaby kantantas. Nu argi kreips dėmesį, ki Untaniokui ju dvidešimt ketvirti, a jai – tik šešeri. Untasėlu teip sueme abyda, kad ana griebe tų grožiu kepuri na Untanioka galvos ir švysteleja sodželkas vidurin.  Sodželkos vidury kepurei pražydus lyg  undenia lelijai, Untasėlu teip suemė pikdžiugiškas juokas, kad negalėja susturėt. Ana  mat mįslino, kad teip nubaude Untanioku, ale atsisukus ir pamočius išraudusį kaip  cviklinis burokas tėtį ir pabąlusias jo akis, dasgadojo, kad juokias paskutine ne ana... Tėtis nusiave čebatus ir norėja lįst sodželkan, ale Untaniokas ir kiti vyry jį subuntavojo – mat vanduo dar buva laby šoltas.  A Untasėla stvėre uzbonėlį ir parkūre namo.
  Tėtis pa darba parėjis  namo, padore šeimynas susrinkimu ir paporino kas atstika. „Nu svieta pabaiga! Ir in kū gi čia podabna, kad mergiote tokius šposus išdarinėja, sarmotu dora. Kas gi bus, ki da paaugs?“ – rypavo Untasėlas moma, a da labiu jai pritare tetula. Ir buva vienbalsiai nutarta išvirt Untasėly beržines košes. Nu, šitos košes būva teki Untasėly pakaštavot, ale šitu rozu privire laby daug. Suvolgius košį,  Untasėla priėja išvadas, kad nemožna vyram žiūrėt in akis, ba po tam pačiai laby būna negera ir kažkoks sopstas vis spaudžia širdį. A da ir tėvam sarmata... Tigi, iš mažos širdelas meilas rasoda buvo išrauta su visom šaknim ir ščilniai užrakinta ilgam ilgam.
  Nu, a rudenį Untasėla išėja pirmon klasen, veliu ir in sostini išvažiova makintis. Girdėja, kad Untaniokas apsiženijo, ba vienu dienu jo sesula iš gretimos klases buva atnešus visiems klasiokam veselnų cukierkų. A Untasėlas širdelas dugių joks kirminas nebegraužė, ba ana stenges nigdi in vyrus nežiūrėt, juo labiu – nepastopint jų akių mėlyje. Gol net ir persistenge. Kai klasiokės jų pradėja ženyt sova vaikus, Untasėly pasdore baisu. Ir vienu grožiu dienu Untasėla, įnpusėjus ketvirtai dešimčiai metų, prisiverte pažiūrėt in vyrus kaip in vyrus, a ne kaip in kelnėtas žmogaus pavidala būtybes. Ir pavyka. Ki klasiokes, ju babutes, čiūčiuoja anūkus, Untasėla  – dar jauna moma. A jaunais visi gi nori kuo ilgiū pabūt...
  Ki par Uždušines in tėviškes kapų Untasėla sutika Untanioku – čiut bepažina: tursena sulinkis diedukas su lazdelu runkaj, buvusių garbanų ni kvopa, o tos mėlynos okys, pakeitusios Untasėlas likimu, papilkėjusios ir išvarvėjusios...  „Ir kur buvo mona okys“, - atsduso Untasėla ir nuveja sova keliu...