Geriu vis, geriu vakarais skambėjimą rudenio godžiai,
Paglostau medžius akimis, lyg padedu paukščiui pakilti.
Nesvarbūs visai man tavo vingio naktiniai kryžiažodžiai,
Lyg skvarbus drebulys nuvingiuojantys miegančiais tiltais.

Nežinau, gal šią naktį svarią pėdą įspausiu iš lėto,
Lyg palietus kažką, kas išduoda, užgauna, įžeidžia...
Pasilieku už vakaro šito, kad kažką nutylėčiau
Ir stebėčiau, kaip taikliai baltas rūkas ant mūs nusileidžia.

Tavo pėdas klastoja ruduo ir lapais raudonais apmėto,
Pilkas vingis migloj išnyksta su rytmečio dūmu.
Mano rytas trokšta šviesos, o švinta iš lėto, iš lėto...
Ir gomuriu teka gaivos begalinis saldumas.

Aptrupėjęs motyvas nakties plečia vyzdį į aušrą prinokusią,
Ši, aušros apžavėta, apsipylusi spindesiu šoka.
Patikėk — apsisprendžiau ties saulėta rudens ekvinokcija,
O dabar jau einu, nes vėsu, apmaudu ir šaltoka.