Atgijęs vanduo net ir šulinius drumsčia,
O ką jau kalbėt apie bundančią sielą.
Laukimo ženklai ant išbrinkusio grumsto,
Kurio daigo pleištas kol kas nepraskėlė,
Bet jau neilgai - spurda žalios rodyklės
Išmušt paslaptingą žydėjimo valandą.
Stebėjęs nereiškia, kad jos nepramigęs -
Svajojama viena, o kita padaroma.
Štai neša žiedadulkes vėjas iš žirginio,
Nupurto nuo eglės pernykščius kankorėžius,
Gal sėdi, stebi, kaip gyvenimas mirga,
Nors pats be troškimo, be geismo, be proveržio?
Tarytum akmuo iš po kerpių ir samanų,
Kuriam, kas bevyktų, nei šilta, nei šalta.
Tada ko tikėtis? Tik šnabždamo:\"Amen.\"
Kol akys įžiūri, žvalgykis, kas alksta
Užuovėjos, priebėgos, išskleisto glėbio -
Gal mažas, gal senas, gal tas, kas už sienos.
Žmogus taip sutvertas, kad bėga kaip lašas,
Nes turi nuskaidrinti sudrumstą sielą.
Dosniausi pagirdo už dėkui it debesys,
Gilieji išgelbsti klajojant po dykumas,
Nevykėliai sėdi , jie aplinką stebi
Ir bamba nuo vyksmo toli atsilikę.
Giedrėja. O tu ar malonės jau kupinas?
Eime per laukus, susikibę už rankų,
Kaip dera su saule iš sapno pabudę,
Atradę didybę tiek silpno, tiek menko.