Vadinkite mane tiesiog... tiesiog princese. Kvaila, maža princesė — aš. Dabar tu žinai, kas aš esu, bet aš visiškai nematau tavęs, nematau tavo vidaus ir gražių tavo akių. Aš kaip ir tu negalvoju, negalvoju tik ne, kai kakoju (tuštinuosi, švarinu vidų — autoriaus pastaba) kaip tu, o kai rašau, nežinau, ką rašau ir kodėl, bet taip reikia. Reikia išminties, kuri nėra išgalvota, išskaičiuota, o paprasčiausiai atkeliavusi iš jūsų pragarų ar rojų — pirmapradė ir nesutramdyta. Kiek daug įmantrių žodžių, net šiek tiek koktu. Visgi geriau vadinkite mane Petru Petraičiu, princesę pasilaikysiu šventėms, kai visi prisigeria ir pradeda nusišnekėti.

Kažkas, juk žinai, amžinai nusišneka ir bando žmones padaryti išskirtinius. Taip, mes išskirtiniai — bimbinėtojai, žemės teršėjai, dievų skriaudėjai. Tu manai, kad mūsų civilizacija yra visa ko epogėjus? O aš manau, kad mes tik šiek tiek pakilę virš skruzdžių, bet ne daugiau nei gegutės. O mūsų beprasmybės yra vertos tik sliekų tylos. Žemė buvo gražesnė be mūsų tuščių miestų ir mūsų kraujo. Ne čia, mano drauge, laimė — laimė ir civilizacija būtų sustabdyti karus ir pavalgydinti visus alkstančius, o visa kita yra tiesiog tuščio pilstymas į kiaurą. Aš suprantu, kad tau laimė tiesiog turėti ką (...) ar pasipuikuoti nauja suknele, bet ką jau čia tos smulkmenos.

O dabar užimerkite — tiek tu, tiek visi likę išminčiai — trumpam ir įsiklausykite į tylą. Į tą kurtinantį ir viską savo kelyje šluojantį griausmą — visais maršų aidais, nešančiais žmones į beprotybę. Tik likę su pačiais savimi suprantame, kokie mes nepripildyti ir nuobodūs dažniausiai. Viskas užsitęsė per daug ilgai, reikia poilsio smegenims. Trumpam pamirškite, ką skaitėte, ir paklauskite savęs, kam jūs skaitote. Kam viso to reikia? Negi ne paprasčiau būtų tiesiog gyventi be visų raštų, žodžių, vien šypsenomis? Ne? Tada prašau, dar viena ir paskutinė išgalvota istorija, nes užteks, nes dar ne laikas, nes jūs, ponai, pernelyg užaugę ir rimti.

Trise valtyje: fricas, mužikas ir vežikas. Realybės „šuo“ džiunglėse su segvėjais ir dresiruotomis beždžionėmis, kurios pavalo ir pašluosto, kur nesiekia rankytės ir burnytės. Visi trys laimingi ir tikisi pratęsimo, dar vieno sezono rojuje, kur užtenka išsišiepti, nereikia nieko galvoti ir dar visi trokšta tavęs — pasaka, pasakaitė, kvailo žmogelio laimytė (laimė — autoriaus pastaba).  

Viskas — Dieve, saugok karalienę, Motiną ir Tėvą. Dieve, saugok gražias moteris ir — svarbiausia — taiką, nes be jos iš visų mūsų tuštybės ir puikybės būtų tik pelenai.