Mužikams liepė senas grafas kitą rytą
Išsemti visą ežerą su kibirais.
Minių minias surinko, ežerą apspito
Plačiu lanku. Jau verda darbas kaip matai.

Staiga vienam krante pakilo triukšmas didis.
Subėgo žmonės. Girdi – motinos rauda
Išsiveržė iš plėšiamos krūtinės. Lydos
Pritvinkę ašaros. Jinai jau niekada

Neglostys sūnaus savo ir jo šviesią galvą
Neglaus sau prie širdies, kai bus labai sunku.
Dangus pasikeitė, užtraukęs pilką spalvą.
Visi nuleido galvas. Bet vienu kartu

Sužiuro į tą pusę, kur atplaukia valtis...
Tijūnas ištiesė jai duotus dukatus:
– Paimk už sūnų. Grafas juk visai nekaltas.
Nusigręžė jinai. To niekada nebus.

Sugrįžęs tarnas pinigus gražino ponui:
– Nenori ji malonės. Neprikelt sūnaus...
– Nenori mano pinigų? Soti be duonos?
Pridėk jai šimtą rykščių ir viešai nubausk.

– Palauki, tėve, neskubėk. Aš pakalbėsiu.
Paklausiu motinos, gal per maža suma?
Baltuoju laiveliu nusiyrė įsėdus...
– Sakyki man kiek nori? Argi negana

Malonės grafo? Nuo savęs tiek pat pridėsiu.
Neskriaudžiam juk tavęs, paimk. Dėkinga būk.
– Keliauk į savo rūmus, ragana pridvėsus!
Tegul širdin juodieji burtai įsisuks!

Tada daugiau neskriaus veislė garbingų ponų.
Kentėk pati per amžius. Nuolat te kraujuos
Širdis sumenkus, akmeninė. Žuvę žmonės
Vaidensis visą laik. Diena taip po dienos…

– Bjaurybė tu! Kaip gi drįsti dar man grasinti?
Dar šimtą rykščių! Bus dabar tikrai gana!
Grafaitė savo slaptą skaudulį  primintą
Giliai po sąžine pasislėpė juoda.