Pavargęs vakaras. Tik valtys supas tyliai,
Nusnūdęs lengvas vėjas skuba vėl keliaut.
Gali gyvybę atiduot už tą, ką myli!
Staiga Gervazas – tarnas nėrė. Kam gi klaust

Kodėl jis taip aukojos? Taip visi nustebę...
Grafaitė sėdi valtyje lyg surišta.
Išbalę skruostai. Tiktai jos akys dega...
Prabėga laikas – valanda, antra, trečia...

Lengviau atsikvėpė: – Ak, neiškils jau tarnas,
Nereiks už jo tekėti. Ir drebėt gana.
– Dukra, netikę tavo pokštai. Kitą kartą
Nemėtyk pažadų, nebūk tokia kvaila.

Staiga nušvito gelmės, deimantais sublizgę.
Iškilo virš vandens su šukomis ranka,
Paskui ir pats žmogus. Laukimas taip prailgo.
Geriau jau nesulauktų... Iš svečių kažkas

Išplėšti bandė brangų radinį iš rankų,
Gervazas ištiesė gražuolei lobį pats.
– Grafaite, savo pažadų, jaučiu, tu vengsi.
Nelaužyk duoto žodžio man. Turėsiu vest.

– Juokais aš pažadėjau. Tai kalbėjo vynas.
Tarnams tik įsakau. Gali suprast mane?
– Gyventi man ar mirti? Klausimas toks grynas.
– Gali ir mirt! Pabodai man tikrai. Gana!

Gervazas sviedė į gelmes grafaitės turtą.
Dėme sustingo panieka tauriam veide.
Paniro į bangas. Mėnuo danguj užburtas
Gražuolės poelgio, pasislėpė slapčia.

Sugrįžo vėl visi pilin puotos pratęsti.
Skambėjo muzika, tik nuotaika prasta.
Svečiai po vieną išsibarstė...Žvaigždės gęsta,
Kartu deglai, žibintai... Greit pakils aušra.

Sumigo žmonės. Tik plačiai atmerktos akys –
Zifrina regi savo tarną, balsas nuo salos
Pasiekia jos ausis: – Šukas paimki, – sako.
– Išpildyk pažadą... Priminsiu nuolatos...

– Atstok, dvasia piktoji, – kryžiaus ženklą kelia –
Žegnojas, meldžiasi lig ryto nuolankiai.
Ranka su šukom iš vandens iškyla vėlei...
Ramybę pametė, dabar jau amžinai.