Jausmai seka saulę - į skaistų zenitą
Ir ženklas kitimo kiekvienas viltingas.
Kam gaila, kad pusnys subliuško, sunyko?
Kas niurzga dėl to, kad žaros nepraminga?
Man reikia varveklio atgijusio lašo
Ir paukščio giesmelės, suplėšiusios tylą -
Taip juslės iš sielos miegus iškrapšto
Ir dreskia nuo kūno jį varžantį milą,
Kad klostės šilkinės it lengvas voratinklis
Pagundų pagaugais nuo vėjo plazdėtų,
Gyvybė stebuklų prikaišiotų pašalius,
Bet aš nežinočiau, kaip vaikščiot iš lėto:
Kas gyvas, sujudo, sukruto bujoti,
Žydėti, plazdėti, giedoti ir gundyti.
Todėl snūdai pusgyvei kaip atiduoti
Nors vieną gyvenimo giedro sekundę?
Šuoliuoju virš žemės - lyg būčiau sparnuota,
Užgniaužt negaliu išsidriekusio šypsnio.
Pabusk! Šiandien eisim į dyvyną puotą.
Užtruksi - nelauksiu. Ir tiek tematysi.